Eilinį kartą užsukęs į Kauno „Akropolį“, sutikau buvusį „Kauno audinių“ fabriko brigadininką Benjaminą Vertelį. Tarybų valdžios metais apie šį savo darbui atsidavusį žmogų daug gražių žodžių yra pasakę tiek įmonės valdžia, tiek žurnalistai.
„Matot, Benai, kokių prekybos salių sulaukėme“, – spaudžiau ranką seniai matytam gamybininkui. „Ir jūs tą sakot nuoširdžiai? – iš užkalbinto pažįstamojo veido dingo šypsena. – Manau, suprantate, kiek daug mūsų kone tūkstantiniam fabriko kolektyvui kainavo jo sugriovimas – išsviedė visus į gatvę ir žinokitės. Dirbo čia ir žmona, sūnus ir abi dukros… Tas dienas prisiminus ir dabar širdį suskausta“.
„Akropolio“ viduje, stovėdami šalia išlikusios buvusių „Kauno audinių“ administracinio pastato dalelės, beje, neblogai įsikomponavusios į modernaus prekybos centro interjerą, karštokai diskutavome apie daug ką. Labiausiai įsiminė atsisveikinant pasakyti pašnekovo žodžiai:
„Nusišvilpt man į tokias parduotuves, tokią tvarką, jeigu šalies ekonomiką tvirtiname ne statydami naujas įmones, o griaudami pasaulyje išgarsėjusias ir ant jų pamatų statydami prekybos gigantus. Sakyk, ką už gaunamas bedarbio pašalpas juose galima nusipirkti?“.
Benjamino sūnus iš pašalpos gyventi nenorėjo – darbą susirado Anglijoje. Kaip ir tūkstančiai kitų tautiečių. Niekada iš atminties neišnyks tai, kaip buvo pasielgta su daugeliu pramonės įmonių, atgavus Nepriklausomybę. Jų „čekinį“ išporceliavimą net nedvejodamas pavadinčiau pamatais kasmet vis labiau įsišėliojančiai emigracijai. Juk atsiradus galimybėms laimės ieškoti svetimose šalyse pirmieji į jas patraukė be darbo likę gausūs būriai jaunų žmonių. Būtent tie trisdešimtmečiai – keturiasdešimtmečiai tada ir tapo „ambasadoriais“, iššifravusiais visas įsidarbinimo užsienyje „plonybes“, gimines, draugus, pažįstamus, skatinusiais pasekti jų pavyzdžiu
.
Per tą jau ilgokai besitęsiantį Lietuvos išsibėgiojimą, žurnalisto darbas buvo suvedęs su daugeliu šeimų, kurių sūnūs, dukros, artimesni ar tolimesni giminaičiai plūkiasi toli nuo savo namų. Gana dažname pokalbyje mintys sukosi apie tas suniokotas įmones. Neliko P. Ziberto šilko, „Inkaro“ kombinatų, „Drobės“, A. Šiaučiūnaitės trikotažo gamybinių susivienijimų, „Kauno audinių“ fabriko, Spalio 50-čio dirbtinio pluošto, F. Dzeržinskio staklių gamyklų, Ketaus liejyklos, daugelio kitų įmonių.
„Šėko pjauti“ buvo pasiųsti beveik 10 tūkstančių televizorių gamintojų. Gausybė gamybos modernizavimo keliu pasukusios Radijo gamyklos įrengimų išgaravo kaip kamparas. Gerai jau bent tai, kad pastatai nesuniokoti, kad keli šimtai metrų Draugystės gatvės, kur buvo įsikūrusi ši didžiausia miesto įmonė, mirga daugybės firmelių reklamomis. „Kiek galėjom, tiek darbo vietų sukūrėm, bet kaip tokią gamyklą buvo galima paleisti vėjais, ne žmogaus galvai suvokti“,– ieškodami žodžių valdžios dažnai linksniuojamą rinkos ekonomiką grumdė šių smulkių bendrovių savininkai.
Kaip besidžiaugtume savo Valstybės atkūrimo šimtmečiu, Vokietijoje pagaliau surastu tą liudijančiu dokumentu, įbridusieji į pašalpų liūną, išsibėgiojusieji po svetimus kraštus iš galvos neišeina.
Neįmanoma suvokti, kodėl nei viena iš besikeičiančių valdžių net nebandė aiškintis, kas buvo tos didžiulio Lietuvos turto niokojimo „metodikos“ autoriai. Ar tik ne todėl, kad viskas visiems buvo aišku, kad niekas nenorėjo tapti „tautos priešais“, „Maskvos bendrininkais“?
Žinome, kaip kiekviena naujai atėjusi valdžia, purvais drabsto buvusiąją, kaip ieško „sliekų“ net ten, kur jų būti negali, o didžiule atsakomybe dėl šalies turto išdraskymo „kvepėjusios“ problemos paliestos labai paviršutiniškai. Viena, kita diskusija šia delikačia tema taip ir nuskendo užmarštyje. Drąsos išryškinti tuos Valstybės veide paliktus karštakošiškumo randus pristigo. Gal džiaugsmas, išsprūdus iš Rusijos glėbio, užgožė norą išsaugoti visa tai, ką patys sukūrėm?
Žurnalisto Antano Marčiulionio publikacijoje pradėtų nagrinėti temų tęsinys – mūsų svetainės ,,KOMENTARUOSE”
Nuotraukoje: Lietuvos žurnalistų sąjungos ir senjorų klubo MES narys Antanas Marčiulionis
www.kaunozurnalistai.lt nuotr.