Beveik šešetą dešimtmečių teko darbuotis žiniasklaidoje. Du trečdalius to laiko greta tiesioginių redakcinių pareigų dar dėstytojavau Vilniaus ir Klaipėdos universitetuose. Iš savo studentų matau išaugusių žymių žodžio ar kadro meistrų, redakcijų vadovų, net „spaudos magnatų“, politikų. Dėstytojo praktikoje būta ir nepaprastų nutikimų. Apie keletą jų norisi šiandien papasakoti.
1. Valstybinis egzaminas ligoninėje
Vėlyvas 1970 metų pavasaris. Netrukus baigiamieji egzaminai, kuriuose pirmą ir vienintelį kartą lygiomis teisėmis susitikdavo stacionaro ir neakivaizdinio skyriaus būsimieji absolventai. Jiems reikėdavo apginti diplominį darbą ir išlaikyti du valstybinius egzaminus. Prieš vieną iš tų egzaminų Žurnalistikos katedra gavo pranešimą, kad smarkiai susižeidė uteniškis neakivaizdininkas, rajono laikraščio darbuotojas Juozas Kazlauskas ir negali atvykti į Vilnių.
Kas gi atsitiko? Tiesiog pačiame Utenos mieste telkšo pora gražių ežeriokų – Vyžuonaitis ir Dauniškis. Jie šiltomis vasaros dienomis priviliodavo ir privilioja būrius vandens paramogų mėgėjų. Tarp jų – ir Juozą Kazlauską. Ypač jis mėgo šuolius į vandenį nuo aukšto tramplyno. Taip buvo ir tą kartą…
Prieš valstybinį egzaminą Juozas pasiėmė knygas, kad dar pasimokytų, ir nuėjo į paežerę. Ilgokai paskaitęs, nutarė atsipūsti ir užkopė ant aukštesniojo bokštelio. Įsibėgėjo šokti, o apačioje – valtis su vaikais. Bandė susilaikyt, bet jau nebepavyko. Juozas žnegtelėjo ant žemesnės aikštelės. Nugaroje kažkas brakštelėjo ir pervėrė baisus skausmas. Ligoninėje paaiškėjo, kad – laimei – stuburas nelūžo, o tiesiog susiglaudė slanksteliai. Pusę metų teko pagulėti ant lentų.
Gavęs pranešimą apie Juozo Kazlausko nelaimingą įvykį, tuometinis Žurnalistikos katedros vedėjas Stasys Makauskas (1928-1983) nuėjo pasitarti į Istorijos-filologijos fakulteto dekanatą ir grįžo su originaliu sprendimu. Fakulteto vadovybė pritarė, kad valstybinių egzaminų komisija nuvyktų į Uteną.
Sutartą dieną trys egzaminuotojai nuvykome į rajono ligoninę ir ten radome specialiai lovoje pritvirtintą mūsų studentą. Jis puikiai atsakė į pateiktus klausimus ir išlaikė valstybinį egzaminą. Tą unikalų atvejį, kai palata virto laikinąją universiteto auditorija, užfiksavau savo „FEDu“.
Šiomis dienomis paskambinau į „Utenio“ redakciją norėdamas paklausti, kaip po 45 metų nuo to įvykio laikosi Juozas Kazlauskas. Išgirdau, kad redakcijoje jis nebedirba, bet maloni darbuotoja Jurgita davė kolegos numerį. Jį surinkęs, išgirdau žvalų Juozo balsą:
„Diplomą pasiėmiau sustiprėjęs. Ačiū redakcijos kolektyvui, kad paliko ir išsaugojo man vietą, tada žmonių nemėtė.“ – „O kaip sekasi dabar?“ – „Skambinat, o aš sėdžiu prie ežero ir traukiu ešeriukus.“
Geras daiktas – mobilusis telefonas: jis gali maloniai sugrąžinti net į nutolusią praeitį.
Nuotraukoje:
Juozas Kazlauskas laiko valstybinį egzaminą Utenos ligoninės lovoje (1970 metai).
Povilo Sigito Krivicko nuotr.