Spalio 17-ąją, kaip ir kiekvieną mėnesį, vėl būrin susirinks Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus senjorai, klubo MES nariai.
Šį kartą kauniečiai žurnalistikos senjorai pagerbs savo klubo narį, Kauno sveikatos universiteto profesorių Aleksandrą Vitkų. Nuoširdų, kūrybingą, iškalbų LŽS narį, ypač kai diskutuojama istorijos klausimais.
Medicinos profesorius galėtų ilgai pasakoti ir įvairiais savo profesijos klausimais, tačiau senjorus, ir ne tik juos, domina: kur, kaip ir kada Aleksandras Vitkus pradėjo bendradarbiauti spaudoje, įstojo į LŽS?
Kauno medicinos institute buvau paskirtas pavyzdinės grupės seniūnu, todėl pradėjau svečiuotis ir savo draugų gimtinėse. Tada ir kilo noras parašyti ne tik apie studentų charakterius, jų potraukį medicinai, bet ir apie jų tėvus, namus bei nuostabias jų gimtines. Daugelis grupiokų buvo iš įvairių Lietuvos kampelių. Mano parašytus straipsnius apie pradėjo spausdinti tuometinis instituto laikraštis „Tarybinis medikas“.
Apsigynęs disertaciją, pradėjau savo straipsnius siųsti žurnalams. Taip atsitiko, kad publikaciją „Lietuva – TSRS pašto ženkluose” (tuo metu daugelis domėjosi) ir pateikiau jį žurnalui „Mokslas ir gyvenimas“ . Redaktorius atsakė, kad tokį straipsnį spausdinti negalima. Tuomet reikėjo, kad kažkas klaustų redakcijos, kiek Tarybų Sąjungoje išleista pašto ženklų apie Lietuvą. Tik po tokio ,,klausimo“ pasirodė ir mano ,,atsakymas“ – pirmasis straipsnis žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ (1979 m. Nr. 8). Su šiuo žurnalu užsimezgė glaudūs ryšiai, todėl kasmet jame pasirodydavo mano straipsniai įvairia tematika, dažniausiai – medicinos temomis.
Be mokslinio ir visuomeninio darbo aš domėjausi ir Lietuvos istorija. Tai paskatino mano iniciatyva bei asmeninėmis lėšomis išleistos tėvelio Edvardo Vitkaus trys knygos (romanai) apie Lietuvos praeitį: “Pražūtingas žygis” (1990 m.) ir “Kunigaikščio sūnus” I ir II dalys (1991; 1994).
1991 metais su studentais į gamybinę praktiką išvykau Vengrijon. Tenai parašiau straipsnį apie mažai žinomus faktus – apie Lietuvos karalių valdomą Vengriją. Tai padėjo padaryti mano studentai, kalbantys vengriškai.
Straipsnį “Kaip Jogailaičiai įsirašė į Vengrijos karūną“ išspausdino žurnalas “Mokslas ir gyvenimas“. Ši publikacija mane paskatino dar daugiau laiko skirti Lietuvos istorijai. 1993 – 1996 metais žurnalas išspausdino net penkiolika istorijai skirtų mano straipsnių. 1995 metais laimėjau “Skomanto“ leidyklos nuotykinių istoriniu apysakų konkurse antrąją premiją. Tai įkvėpė mane naujiems kūrybiniams ieškojimams. Atsitiktinai suradęs neskelbtos medžiagos apie Lietuvos karaliaus Mindaugo vyriausiąjį sūnų Vaišvilką, 1996 metais buvo išleista mano parengta apie jį istorine monografija. Tačiau mano parašytas istorinis nuotykinis romanas “Vaišvilko kerštas“ – taip ir liko iki šiol dūlėti stalčiuje.
Tačiau tuo metu laikraštis ,,Voruta” pradėjo spausdinti “Lietuvos istorinių įvykių chronologija“, kurios I dalis ( nuo seniausių laikų iki 1795 m.) buvo išleista 1996 metais atskira knyga. Antroji dalis (1795-1918 m.) pasirodė spaudoje 1998 m., trečioji (1918-1926 m.) – 2000, o ketvirtoji (1926-1940 m.) išspausdinta 2004 metais.
Lietuvos žurnalistų sąjungos nario Juozo Kundroto dėka buvau priimtas į LŽS. Tai skatino toliau tęsti žurnalistinius tyrinėjimus Lietuvos istorijos tematika.
Paruošta penktoji Lietuvos chronologoijos knyga apie 1940-1945 metų laikotarpį nebuvo išleista, nes joje tūko faktų apie holokaustą. Pradėjau rinkti medžiagą apie Žemaitijos holokaustą. Susitikimai ir pokalbiai su liudytojais, darbas archyvuose užtruko net … penkerius metus. Šių 2016-ųjų pabaigoje pasirodys 500 puslapių knyga “Holokaustas Žemaitijoje”. Joje – atlikti žurnalistiniai ieškojimai 70-yje Žemaitijos vietovių. Surinkta medžiaga kaip buvo naikinama žydų bendruomenė, vykdomos masinės žudynės. Tai skaudi knyga, o dar laukia iššūkis: surinkti medžiagą apie žydų masinės žudynes Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Tik tada bus pilna chornologiją apie 1940-1945 metų įvykius.
Šiemet baigta nagrinėti taip vadinama “Aleksoto šaulio” byla. Senosiose Aleksoto kapinėse yra šauliui Antanui Kasparavičiui skirtas paminklas, tačiau iki šiol niekas nesiėmė identifikuoti jo asmenybės. Man pasisekė prieš porą metų rasti archyvinių duomenų, kad tai 1919 metų šaulys, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę 1919-1920 metais. Jis dalyvavo pirmojoje šaulių ekspedicijoje, įtvirtinant Lietuvos respublikos valdžią lenkų paliktose miesteliuose – Kaišiadoryse, Aukštadvaryje, Senuose Trakuose ir kitur.
Norėdamas priartėti prie Šv. Gralio paslapties, su Lietuvos istorijos mėgėjų grupe vykau į Prancūzijos Rennes le Chateau miestelį, Tenai ir prasidėjo šv. Gralio paslapties atskleidimas. Pabuvojome kunigo Sonjero pertvarkytoje bažnyčioje, sužinojome jo paslaptingų turtų atsiradimą ir šiek tiek praskleidėme Lietuvos skaitytojams tą paslapties šydą.
Ne ką mažesnis iššūkis buvo kurti video filmus apie Lietuvos pokarinį partizaninį karą. Tam reikėjo scenarijaus, sugebėti prakalbinti partizanus, kartu priminti įvykius, žmonių kankinimus, išdavystes. Jau sukurta virš 10 vienos valandos trukmės filmų.
2015 metais tinklalpyje www. kaunozurnalistai.lt buvo buvo paskelbtas mano straipsnis apie Nežinomo kareivio kapo atsiradimo istorija, pagerbimo ceremonialus tarpukaryje, paminklo Kaune sunaikinimą sovietiniais metais. Buvo kreipiamasi į Lietuvos prezidentūrą, kodėl jos vadovai švenčių proga neatvyksta prie Nežinomo kareivio paminklo Kaune, nepadeda gėlių švenčių progomis, kaip buvo daroma tarpukaryje. Prezidentė Dalia Grybauskaitė aplankė Nežinomo kareivio kapą, padėjo prie jo gėlių.
Daug laiko skiriu ir pedagoginiam darbui Lietuvos sveikatos mokslų universitete, tačiau žurnalistiniai ieškojimai paįvairina mano gyvenimą, padaro jį tokį, kokį pats pasirinkau ir esu laimingas.
