Pažįstu knygos „Užpelkių poringės“ autorių, literatą, LŽS ir kauniečių žurnalistų senjorų klubo MES narį Petrą Žemkauską. Pažįstu iš jo kūrybos jau labai seniai, nuo tų laikų, kai jis aktyviai reiškėsi satyros ir humoro žurnale „Šluota“. Kai išleido savo poezijos knygeles „Gaidžio skrydis“ („Periodika“), „Krokodilo ašaros“ („Kalendorius“), publikacijų Rašytojų sąjungos almanache „Jaunieji“. Tada apie jį buvo kalbama kaip apie „daug žadantį kadrą“.
Dabar Petras Žemkauskas yra daugelio prozos knygų, romanų ir apysakų autorius, šįkart ėmęsis tikrai sunkaus ir sudėtingo kūrybos žanro – parodyti senas ir primityvias visiems žinomų kaimo produkcijos gamintojų darbo ištakas, o kartu įsiskverbti į tų kaimo meistrų gyvenimo būdą ir jų psichologiją.
Šis kūrinys, atlikdamas savo etnografinę paskirtį, parodydamas Šiaurės Dzūkijos žmonių gyvenimo būdą, jų papročius, buitį ir vaizduojamų darbų specifiką, drauge yra ir subtiliai psichologiška jų charakterių, veikios ir požiūrio į gyvenimą analizė. Kaip visa tai autoriui pavyko, tegu sprendžia knygą perskaitę literatūros mėgėjai.
Mano galva, „Užpelkių poringių“ kalba yra vaizdinga, autoriui nepritrūksta šmaikščių žodžių, stebina netikėti pastebėjimai, komiškos gyvenimo situacijos. Autorius, dvidešimt metų gyvenęs Jiezno pašonėje, atokiame Pelekonių kaime, Nemuno kilpų regioniniame parke, kur pasistatė gyvenamąjį namą, gerai pažinojo žmones, apie kuriuos rašė…
Štai pasakojimo „Likimas kaip šaudyklė“ herojė Ona Šeivytė, audėja su savo staklėmis ir darbo priemonėmis vežiojama pas žmones, kuriems ji audė nuostabius spalvingus meno kūrinius, lino paklodes, vilnones antklodes, rankšluosčius ir kitus audinius, pažįstama autoriui buvo todėl, kad ji ilgokai audė pas autoriaus motiną.
Šulinių kasėjas Kastukas kasė šulinį ir pačiam autoriui, o žvynabudžių kepimo pradininkė buvo autoriaus žmona Gražina. Jos iškeptomis žvynabudėmis buvo vaišinami ne vienų gausių vestuvių dalyviai ir niekas negalėdavo atspėti, kokio gyvūno tai mėsa, nors tai tebuvo net ne visų grybautojų renkami grybai. Kiaulių skerdimo, jų svilinimo ruginių kūlimų šiaudų pluošteliais, mėsinėjimo ir išskirstymo, kas tinka rūkyti, kas sūdyti, dešroms arba skilandžiams, autorių išmokėjo tėvas.
Su autoriumi nuolat bendravo ir kubilų gamintojas Kubilius, avių augintojos, krepšių ir pintų skalbinių dėžių pynėjai, tabako augintojai, o kalkių degikas. kęs laukuose baltus akmenis, ledynmečio išlikusius žemės paviršiuje riedulius, savo akmeniniame šulinyje tuos akmenis deginęsi ir taip gaudavęs kalkes, būtiną statybininkams medžiagą, buvo žmogus, autoriui pardavęs savo lūšnelę, šalia kurios autorius pastatė savo „rūmus“.
Kam jau kam, bet apylinkės gyventojams ši knyga tapo vietos gyventojų protėvių verslų enciklopedija. Net pats Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius tebegyvena šiame kaime, o JAV Ročesterio universiteto profesorius Antanas Klimas, baltų kalbų tyrinėtojas ir 150 kalbotyros darbų autorius, čia gimė ir augo. Profesorius, vienas iš JAV kultūros žurnalo „Lituanus“ redaktorių, atvykęs į savo gimtuosius Pelekonis, aplankė autorių ir padovanojo savo knygą – Lietuvių kalbos institute išleistą studiją „Lietuvių kalbos dalyvių vartosena“. Jis išsivežė į JAV ir keletą Petro Žemkausko knygelių Amerikos lietuvių vaikams.
Gaila, kad žurnalisto ir literato Petro Žemkausko knyga „Užpelkių poringės“ tuo metu dar nebuvo išleista. Profesorius A.Klimas tikrai būtų jos herojus pažinęs, nes jaunystėje mokėsi Prienų ..Žiburio” gimnazijoje, studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Tikiuosi, kad, žinant šios knygos kūrimo ištakas, ji skaitytojams bus dar patrauklesnė.
LŽS nario Ričardo Šaknio nuotraukose: Kaunietis žurnalistas Petras Žemkauskas ir jo naujausia knyga ,,Užpelkių poringės”