Užverčiau paskutinį prisiminimų knygos „Būti ar atrodyti“ puslapį ir jos dar ilgai nesiryžau padėti į lentyną prie kitų jau perskaitytų Juozo Kundroto knygų – žurnalistas ir rašytojas, Vaižganto premijos laureatas, daugelio nemažos apimties dokumentikos kūrinių, visuomenės pripažintų ir solidžių konkursų įvertintų apdovanojimais autorius šį kartą ryžosi mums papasakoti apie savo beveik ketvirčio amžiaus gyvenimo tarpsnį, susijusį su Kauno radiofonu, apie žmones, „kurie padėjo daug ką suvokti, pažinti nuoširdaus bendravimo ir dvasingumo matmenį kolektyvinio buvimo erdvėje“, apie neramios būties, įvairios patirties pripildytą laiką, „… kurį kiekvienas savitai turėjome išgyventi, kad išliktume mums primestos santvarkos mėsmalėje“.
Ir dar. Autorius šią knygą rašė, be abejo, naudodamas dienoraštyje užfiksuotais faktais, todėl buvo labai konkretus, objektyvus darydamas Lietuvos radijo ir televizijos Kauno redakcijos veiklos, jo brandos analizę. Buvo labai įdomu sekti pasakojimo siužetų vingius, nes šių eilučių autorius tik laimingo atsitiktinumo dėka ne tik buvo greta, bet kurį laiką ir dirbo kartu.
REDAKCIJOS „CEMENTAVIMO“ PERIPETIJOS
Lietuvos Valstybinio radijo ir televizijos komitetas, įkurdamas Kauno redakciją, čia iš sostinės nenuleido šimtaprocentinį patyrusių, jau turinčių šio darbo praktiką, žurnalistų, techninių darbuotojų desanto – didžioji dauguma jų čia atėjo iš kitų miesto spaudos leidinių, įmonių, kultūros įstaigų. Štai, Vidas Mačiulis – iš Kauno rajono laikraščio redakcijos, Raimundas Yla mielai atsisveikino su savaitraščio „Zibertietis“ redaktoriaus postu, Vytautas Andrejaitis, iki tol dirbęs ELTOS korespondentu Kaune, atėjo vadovauti tik įkurtai televizijos grupei. Iš Kauno dramos teatro atėjo aktorius Raimondas Čaikauskas ir čia tapo režisieriumi.
Į šį kolektyvą ryžosi ateiti Benas Rupeika, Vilniaus universitete dar tik neakivaizdžiai studijavęs žurnalistiką. Iš „Apvijos“ gamyklos atskubėjo jau anksčiau Kauno radijui rašiusi informacijas inžinierė – dailininkė Aurelija Jaruševičiūtė – Žutautienė. Atėjo VVU Kauno vakariniame fakultete lituanistiką studijavęs Vidmantas Valiušaitis. Dar tik studijuojanti žurnalistiką, atlikti praktiką į Kauno radiją buvo atsiųsta Dalia Teišerskytė. Kauno vyr. redakcijos duris ryžosi praverti tik vidurinę baigusi Albina Lukoševičiūtė – Ambraziūnienė, Vacys Urbanavičius, Algis Kučinskas, Zigmas Milaševičius, Stasys Cekanavičius. Kiek vėliau – Stasys Dargis bei Jonas Dirsė… Visus, ir neeiliškumo seka, sunku išvardinti.
Juozui Kundrotui pradėjus dirbti Valstybiniame radijo ir televizijos komiteto Kauno redakcijoje, netrukus keitėsi jos vadovai – Vladui Stankevičiui išvykus dirbti į Vilnių, į jo kėdę buvo pasodintas Kaišiadorių rajono laikraščio redaktorius Zenonas Lapinskas. Naujam vadovui, nestokojančiam gražių užmojų, visuomet nuotaikingam, sumaniam, iš pusės žodžio suprantančiam kito žmogaus būseną ir visuomet skubančiam patarti, padėti, netrukus kilo mintis „cementuoti“ daugiau kaip pusės šimto žmonių redakciją – jis ryžosi po vienu stogu telpančius radijo ir televizijos darbuotojus suvienyti. Sulydyti į vieną stiprų kumštį – tik tuomet bus galima žymiai sėkmingiau dirbti. Ir pasitaikiusias nesėkmes lengviau pergyventi.
Verti knygos puslapį po puslapio, seki autoriaus (vieno pagrindinių šios knygos personažų) pasakojimą ir, tarsi žiūrėdamas video, matai šios redakcijos žmonių augimą, tvirtėjimą, tuo pačiu ryžtą analizuoti bet kokias gyvenimo keliamas problemas. Net nevengiant į studiją kviestis… buvusius politkalinius, tremtinius, disidentus, meno, kultūros žmones, kitus intelektualus, išdrįsusius atviriau kalbėti apie tautos atgimimą. Ir atkaklias pastangas vis labiau propaguoti gerą lietuvišką muziką!
Jau nuo 1987 metų Vidas Mačiulis ruošė muzikinę publicistinę programą „Sekmadienio rytą“. Atviresniuose pokalbiuose su kolegomis jis prisipažino, kad nusibodo laidos apie socialistinį lenktyniavimą ir darbo žmonių bei kolektyvų pasiekimus. Todėl reikia, kad laida daugiau pasakotų, kaip eiliniai žmonės gyvena po darbo, kuo jie džiaugiasi, apie ką kalbasi su bičiuliais. Ir laidose turi skambėti daug gražios nuotaikingos lietuviškos muzikos. Tuo metu tai buvo visiškai nauja, neįprasta. Todėl kai kurie kolegos (ypač Vilniuje) net buvo nepatenkinti. Bet Vidas neabejodamas ėjo numatyta kryptimi (nebūtų Ožiaragis!), ir vyr. redaktorius tokiam jo žingsniui pritarė. Bet kitam Vido kolegai, Benui Rupeikai, po paruošto ir daugelį klausytojų savo drąsa sakyti tiesą net šokiruojančio reportažo, Z. Lapinskas jam atvirai pripažino: „Šį kartą tu man tiesiog peilį į nugarą įsmeigei“. Iš tikrųjų – netrukus jis buvo iškviestas į Vilnių pas RTV komiteto pirmininką J.Januitį ir ant kilimėlio kaip reikiant „išskalbtas“. Bet kad tai būtų vienintelis kartas!
Zenonas Lapinskas sugrįždavo iš Vilniuje vykusio pasitarimo nekalbus, prastos nuotaikos (matyt, po panašių „skalbimų“), ir tik redakcijoje atsigaudavo. Vėl skambėdavo jo skardus balsas ir kolegoms žarstomi taiklūs sąmojai – jis buvo laimingas matydamas, kad einama teisingu keliu. Žmonės vis labiau sąmonėja, tvirtėja, bręsta. Džiaugėsi matydamas, kaip kolegos sugeba džiaugtis kiekvieno sėkme ir kaip vieno nelaimė arba net jo netektis, tampa visų sunkiai pakeliamu skausmu.
(Žurnalisto Povilo Antano Kauno mintys apie kolegos Juozo Kundroto knygą ,,Būti ar atrodyti”, kurioje prisiminimų etiudai apie LRT Kauno redakciją ir jos darbuotojus – mūsų svetainės ,,Komentaruose”.
Nuotraukose: Knyga ,,Būti ar atrodyti” už kurią LŽS ir NŽKA narys Juozas Kundrotas 2015-ųjų gegužę apdovanotas Kauno apskrities skyriaus įstaigu a.a. Vytauto Andrejaičio vardo prizu, kurį sukūrė taip pat Žurnalistų sąjungos narys Jonas Dirsė.
Ričardo Šaknio nuotr.