Pusę XX amžiaus lietuvių kultūra buvo perskelta pusiau – šiapus ir anapus Atlanto. Po 1990-ųjų kovo 11-osios geriausias jos palikimas ir dabartinės kūrybos pastangos vėl suauga į vieną medį. Originalia jo šaka neabejotinai laikytinas Jonas Mekas, savo darbais gražiai įsiterpiantis į pasaulinės kultūros panoramą. Apie tai teko ne kartą rašyti.
Nervuoti dienoraščiai
Kai margavo ir šurmuliavo Vilniaus tarptautinė knygų mugė, kartą teko matyti jau neįprastą šioms dienoms dalyką. Tai vyko per susitikimą su niujorkiečiu Jonu Meku.
Tada trumpam buvo grįžusi į mūsų tikrovę viena jau baigiama užmiršti praeities seniena: kone per visą LITEXPO rūmų trečiąjį aukštą išsirangė ilgiausia eilė. Žmonės kantriai laukė autoriaus autografo naujausiai jo leidyklos „Baltos lankos“ išspausdintai knygai „Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai“.
500 suvirš puslapių knyga apima autentiškus poeto ir avangardinio kino pradininko užrašus nuo 1944 iki 1954 metų. Šis istorijos dešimtmetis yra tragiškai dramatiškas tiek Lietuvai, tiek ir tūkstančiams pasitraukusių nuo sovietų okupacijos ir po karo DP stovyklose Vokietijoje gyvenusių mūsų tautiečių, tarp kurių buvo ir „nervuotų dienoraščių“ autorius. Štai pora tos knygos ištraukų:
„1944, liepos 19. Šiandiena atvažiavome į Dirschau, netoli Danzigo. Kelionėje aštuntą dieną. Iš Biržų išvažiavome liepos dvyliktą. (…) Aš neatskiriu šautuvo nuo lopetos, tad kuo toliau, tuo geriau! Aš nei kareivis, nei partizanas. Aš poetas. Tegu didieji kariauja, o mes maži, visi visados per mūsų galvas lipo. Spurdysies – tai tave tarp dviejų didelių ratų sutrins, kaip nieką. Mažom tautelėm, patekus vidurin, kuo daugiau mūsų gyvų išliks – tuo geriau.“
„1949, lapkričio 10. Baigias antra savaitė Amerikoje. Dabar antrą dieną dirbu geležies išdirbinių fabrike. Pagal konsulo popierius, mes turėjome važiuoti į Čikagą. Bet pamatėm New Yorko šviesas ir sakom: mūsų vieta čia. Būtų kvaila, sakom, būt New Yorke ir važiuot į Čikagą.“
Mintys iš po skrybėlės
Dar prieš autografų prašytojų eilę pilnutėlėje kaip akis LITEXPO konferencijų salėje buvo pademonstruotas Algimanto Maceinos filmas „Aš radau arba palakiojimai“. Tai pasakojimas apie Jono Meko 1997 metų žiemos sugrįžimą į snieguotą tėviškę – Semeniškius netoli Biržų. Deja, vietoj tėviškės – jau tik plynas baltas laukas. Bet niekas taip pasaulyje netraukia, kaip toji vieta. Tuo įsitikinome ir mudu su fotografu Algimantu Kunčiumi, kai 1977 metų vasarą lydėjome Joną Meką, žmoną Hollis ir mažąją dukrelę Ooną (šiandien gabią kino aktorę) į jo gimtuosius Semeniškius. Tada pataikėme į Jono Mamytės devyniasdešimtmečio iškilmes, o Algimantas padarė įspūdingų fotografijų – ir portretų, ir žanrinių scenų.
O po trisdešimties metų, užsivožęs savo neatskiriamą juodą skrybėlę, Poetas sėdėjo scenoje prie mikrofono. Susitikimo vedėjas ir leidyklos „Baltos lankos“ vadovas Saulius Žukas paklausė svečio, kaip jis nusakytų, kas yra grožis.
– To dar niekam nepavyko tiksliai apibrėžti, – lėtai parinkdamas žodžius, atsiliepė Jonas Mekas. – Tą neseniai vėl mėgino padaryti Europos kino žmonės susirinkę per festivalius Avinjone, Paryžiuje. Berlyno festivalis rodys ilgesnę versiją mano filmo apie grožį ir atmintį su netrumpu pavadinimu „O kai aš taip toliau vis toliau stūmiausi, retkarčiais išvysdavau grožio akimirkas.“ Tai filmas apie pastaruosius 25 mano gyvenimo metus. Per visą filmą eina grožio akimirkų ilgesys.
– Ar grįžta susidomėjimas tuo, ką tu darai, ką darė Mačiūnas?
– Tarp 1960 ir 2000 metų pernelyg dominavo popartas. Dėl to buvo nepastebimos kitos srovės.
Bet palaipsniui tarp jų pradėjo kilti Fluxus, kurį ir pradėjo Jurgis Mačiūnas. Tiesa, tai buvo privatus judėjimas ir niekada taip neišgarsėjo kaip popartas, bet sudarė užnugarį didesniems judėjimams. Apie tai prieš tuziną metų išėjo mano knyga „Trys draugai“ –- apie Jurgį Mačiūną, Joko Ono ir Johną Lennoną, kuriuos gerai pažinojau ir su kuriais teko daug bendrauti. Ji taikyta Amerikos ir Vakarų Europos publikai. (Ilgesnė versija parengta lietuviškai. – aut. past.)
Ar dienoraščiai yra literatūra?
– Gal pakalbėkim apie dienoraščius kaip literatūros žanrą…
– Užmirškit jūs tą žodį „dienoraštis” ir skaitykit kaip romaną. Vienu metu net galvojau išmest visas datas. Sėdi vakare, diena baigiasi, esi pavargęs. Sėdi prie mašinėlės, rašai, matai kitu kampu. O dar blogiau, jei perrašai po 20-30 metų. Tai jau daug fantazijos, nėra dienoraščių.
– O filmuose, kad ir tavo garsiausiame „Lost, lost, lost”?
– Tas pats. Gyveni 24 valandas per parą. Valandoj 60 minučių, minutėj 60 sekundžių, o filmuoju po pusantros minutės kas dvi trys dienos. Argi tai gali atvaizduoti tikrą gyvenimą? Tai tik akimirkos. Fantazija… Mano dienoraščiai – lygiai tokia fantazija, kaip ir kitos fantazijos. Bet kaip vandens laše atsispindi vandenynas, taip susitikę dvi sielos atsispindi vienoje akimirkoje.
Stebuklai pagal Joną Meką
Saulius Žukas toliau klausinėja skrybėlėto svečio:
– Ar su grožiu susiję tos tikrosios sekundės?
– Reikia kalbėt apie tai, kas tikrai gyvenime gražu. Yra filmų, kur daug didelių tragedijų. O kartais mano filme nieko nėra – nei dramos, nei tragedijos. Bet jeigu tu nemanai, kai pavasarį išsprogsta obels žiedas, jog tai stebuklas, jog nieko didesnio negali išrast… Arba pirmieji vaiko žingsniai. Stebuklas! Kasdieniškas eilinis gyvenimas pilnas stebuklų, pilnas įvykių, kurie pilni grožio.
Po šių žodžių per amfiteatrinę salę nuošia plojimai.
– Ar yra skirtumas tarp rašymo ir filmavimo?
– Skirtingi instrumentai: raidės ir kamera. Instrumentai dažnai apsprendžia, ką fiksuoju pieštuku, o ką – kamera. Niekad nebus gero atsakymo, kodėl tu filmuoji, kodėl rašai. Tu tegali pasakyt, ką tu filmuoji, ką rašai. Aš filmuoju, bet neanalizuoju. Kiti aptars, ką aš padariau.
Ar bus dienoraščių tęsinys?
– Ar esi sugalvojęs, ką filmuosi toliau?
– Tie, kas rašo scenarijus, daug galvoja, o aš nemoku galvot. Gal todėl nuėjau į dienoraščių formą, nes nežinai, kas bus ateinančią sekundę. Nesi Dievas…
– Ar „Nervuoti dienoraščiai“ sulauks tęsinio?
– Turiu krūvas. Dienoraščiai neužsibaigia 1955 metais, kaip išspausdinta pirmoje knygoje. Joje sudėti įspūdžiai iš DP lagerių ir bandymai įleisti šaknis Niujorke. 1953 metais vienoj galerijoj parodžiau pirmuosius kino bandymus. Sakydavau: mano kraštas – kultūra, o dabar nežinau, ar noriu būti kultūros pilietis. Dabar mano kraštas yra kinas. Nebežinau, kas yra kultūra, dar turiu daug pastudijuoti. Nutariau, kad man per daug pretenzinga sakyti, kas yra kultūra. Aš žinau, kas yra kinas.
Priekaištas dėl Orvydų sodybos
Tęsdamas savo apmąstymus apie meną, Jonas Mekas pasirėmė vienu ryškiu pavyzdžiu iš Žemaitijos:
– Orvydų sodyba yra vienas didžiausių pasaulyje naujųjų laikų meno kūrinys, su kuriuo daugelis tolimesnių žmonių gali susipažint tik iš fotografijų. Tai tų apylinkių skulptūra, kuri susideda iš daugelio elementų. Negali imt ir atskirai studijuot kiekvieną elementą. Tai primena Škotijos, Airijos paminklus, sukurtus prieš 3 – 4 tūkstančius metų. Turim vieną rečiausių meno paminklų ir nežinom, ką daryti. Aš vėl kaltinu Kultūros ministeriją ir visus, kas leidžia sunaikinti Orvydų sodybą.
– Kultūros ministerija pažadėjo…
– Aš tą jau girdėjau prieš dešimtį metų.
Jonas Mekas niekad nesislepia už dirbtinės šypsenos, jis kalba tiesiai ir ne visada linksmai.
Dvi likimo pusės fotografijoje
…Atminties sparnai neša į Niujorką, kurį šių eilučių autoriui teko pirmąsyk aplankyti 1977-ųjų rudenį. Su Jonu Meku bridome per Centrinio Parko medžių nukritusius lapus. Kalbėjomės apie tolimąją Lietuvą, išeivijos ilgesį jai, meną ir apskritai apie gyvenimą. Netoli mūsų storu kamienu nusileido pilka voverytė (jos visos ten pilkos). Jonas ant delno ištiesė sausainį, jį žaibiškai čiupo voverytė ir nuskuodė aukštyn. Vos spėjau spragtelėti aparatu, užfisuodamas Joną ir žvitrų padarėlį.
Po gero pusvalandžio autobusu pasiekėme žemutinį Manhattaną ir patraukėme į Jono mėgstamą užeigą. Eidami viena nuošalesne gatve, pamatėme du šunis, juodą ir baltą, įsikandusius vieną pagalį ir kažkodėl jo nepaleidžiančius, tarytum nepasidalinančius. Pabėgėjęs į priekį, aparato ieškiklyje sukomponavau kadrą: priekyje šunų snukiai su pagaliu, o už jų atžingsniuoja Jonas Mekas. Išėjo lyg ir kokia simbolinė prasmė: gyvūnai tai lyg dvi likimo pusės – juoda ir balta – o už jų eina nesustojantis, vienintelis toks ne tik tarp lietuvių menininkas. Metai lyg upė bėga pro paprastas ir jubiliejines prieplaukas, o jis, Jonas Mekas, visada nepakartojamas.
Nuotraukoje: pasaulio ir Lietuvos kultūros pilietis Jonas Mekas. Niujorkas, 1977 metai
Publikacijos autoriaus vilniečio žurnalisto Povilo Sigito Krivicko nuotr.