2016-ųjų sausio devintąją, kai vyko LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos ataskaitinis ir rinkiminis susirinkimas, jame jau nebuvo aktyvios kolegės, puikios žurnalistės Daivos Budrienės. Šią dieną savo gimtadienį pirmąkart Daiva šventė ne Lietuvoje, o Londone, kur spalio mėnesį išvyko gyventi pas savo vyrą, taip pat LŽS narį Antaną Budrį.
Kauniečių žurnalistų šventės dieną nuskambėjęs ,,Ilgiausių metų Ilgiausių!“, buvo skirtas ir po Ožiaragio ženklu gimusiai Daivai Budrienei, buvusiai LŽS skyriaus valdybos narei ir žurnalo ,,Šeimininkė“ redakcijos darbuotojai.
Ta proga pateikiame iš Didžiosios Britanijos atsiųstą Daivos Budrienės rašinį:
Kaip vieną kartą visam laikui išmokti anglų kalbos? „A ju šo?
Yra visokių žinių: Barbara padovanojo sidabrinį šaukštelį ir šakutę, o man į juos žiūrint jau sapnuojasi Viktorijos stiliaus dirbiniai. Ji krausto parduodamą savo puseserės namą miesčiuke prie jūros. Nes toji gyvena slaugos namuose – serga Alzheimeriu. Barbara ją su broliu lanko. Kai atveža šokoladą, pasitikrina: „Keite, o iš kur tu gavai tą šokoladą?“ Keitė visuomet taip pat sarkastiškai nusišypso: „Iš kur iš kur, mama atvežė“… Barbara sako, kad ją labai liūdina tas atsakymas, kuris rodo, kad jos guvioji pusseserė Keitė jau niekuomet nieko nebeprisimins. Ir gyvens savo pasaulyje, kuriame nebėra vietos šiandienos personažams. Jie, kaip nebereikalingos išnaros, gali būti pakabinti ant virvės.
Blogoji žinia – mano draugeliui kažkokia laukinė katė iškando ausies gabalą. „Jie kovėsi, – sako Barbara. Ir Čili ją įveikė, nors gavo skylę ausyje“. Toks yra tiesioginis vertimas. Bet šiandien man kažkodėl nesinori nieko literatūrinti.
Kita blogoji žinia yra ta, kad po taip vadinamų žiemos atostogų, kurios truko nepilnas tris savaites, aš vėl beveik nieko negirdžiu, ką sako Barbara. Girdžiu, bet nesuprantu, klausausi, kaip kiniečių kalbos. Ji vėl mala savo akcentu, tarsi aš jau viską visai laisvai „gaudau“ ir sako: „A ju šo?“ kas reiškia: „Are you sure?“ ir visi kiti žodžiai bei sakiniai – kaip iš naujo.
Yra ir geroji žinia – buvau banke ir išsprendžiau tris problemas. Paskutinioji – suaktyvinti apple pay funkciją telefonu, buvo sunki, kaip sizifo akmuo. Nes moteris – Laura Osborn, suspaudė telefone visus reikiamus mygtukus, tačiau dar buvo privaloma paskambinti specialiu numeriu, kur galutinai patvirtintų, kad jau galėsiu naudotis ta funkcija. Vyriškis kitame laido gale kalbėjo greitai ir nesuprantamai. Negana to, kad kartojo mano prašymu kiekvieną klausimą kelis kartus, beje labai mandagiai ir kantriai, aš turėjau atsakyti į taip vadinamus security questions – saugos klausimus… o tai pasirodė beveik neįveikiama.
Jis klausinėjo, kam sausio 2 dieną buvo pervesti 27 svarai? O sausio 6 į sąskaitą „įkrito‘ 300 svarų, iš kokios organizacijos? Jam buvo visai neįdomu, kad aš neprisimenu. Visiškai. Kai per smilkinius ir kaklą pradėjo tekėti prakaitas, Laura, visą laiką stovėjusi šalia, tylutėliai atidarė mano sąskaitą ir paliepė: „Skaityk, kai jis klaus, aš tau parodysiu pirštu, o tu perskaityk…“
Tikriausiai jai tiesiog pasibaigė kantrybė, nes banke likom mes dviese… nors man norėtųsi tikėti, kad ji buvo draugiška ir mandagi. Tikriausiai taip ir buvo. Pagaliau vyriškis kitame laido gale liko patenkintas mūsų su Laura atsakymais ir pažadėjo atsiųsti kodą, kurį, paskambinus į banką dar kartą ir padiktavus, aš pagaliau galėsiu mandrai mokėti sąskaitas iki 20 svarų telefonu… Ar man labai reikėjo to mokėjimo? Nelabai, bet iš principo – buvo būtina įveikti save ir susitvarkyti reikalus PAČIAI. Ir tai yra geroji žinia – „pamokos“ su Barbara man labai padeda.
Mes kalbamės su Barbara apie savaitgalį matytą Rothschildų pilį. Taip, ji skaičiusi apie ją, bet niekuomet nebuvusi. Bijanti važiuoti bet kuo – autobusu, traukiniu ar mašina. Nesigilinu, ko ji bijo, tuo tarpu ji priduria, kad paskutinį kartą atostogauti ji buvo prieš 38 metus… O abroad – užsienyje, nebuvo niekuomet…
Tuomet jai pažadu, kad netrukus draugė patreniruos mane vairuoti kaire puse. O kai tik nusipirksiu automobilį, būtinai ją nusivešiu į Rothschildų pilį… Akimirką jos akys sublizga, bet man atrodo, ji netiki, kad greitai turėsiu savo mašiną… Kažin kodėl?
Rašau ir rašau šiandien, tarsi norėdama atstumti sunkias mintis, kurios paprastai susikaupia, kaip lietaus debesys prieš gimtadienį. Tarsi ir nėra ko joms kauptis ir tumuluotis aplink galvą, grasinant išlyti, bet…aš nenoriu jų nei įgarsinti, nei suformuluoti, nei išreikšti, kažkaip tikiuosi, kad pakils vėjas ir nuneš jas nuo mano galvos. Tačiau mintis, kurią perskaitau feisbuke, pasirodo pati tinkamiausia šį vakarą: „Kai priartėsite prie gyvenimo pabaigos, vienintelis reikšmingas dalykas bus toji meilė, kurią davėte ir gavote. Kelionėje į kitą pasaulį vienintelis dalykas, kurį jūs pasiimsite su savimi, bus meilė, ir vienintelė vertybė, kurią paliksite šiame pasaulyje, taip pat bus meilė. – Adam J. JacksonNieko daugiau. Nei suknelių, nei kompo, nei namo, paveikslų, nei apyrankių, rankinukų ar indų – kaip gaila. Toks jau šis vakaras.
Kabinu medų sidabrine Barbaros šakute. Ir visą laiką galvoju: pasidalinti ar ne, bendradarbių atsiųstu atviruku. Taip – ar ne? Taip – nugali. Juk faina, kad tavęs kažkas pasiilgo. Ir pagamino sveikinimą.
Visas Daivos Budrienės publikacijas rasite: https://daivabudriene.wordpress.com/2016/01/09/24-kaip-viena-karta-visam-laikui-ismokti-anglu-kalbos-a-ju-so/
Nuotraukose:
(viršuje) Londono ,,naujakurė” žurnalistė Daiva Budrienė
Antano Budrio nuotr.
(apačioje) žurnalo ,,Šeimininkė” redakcijos, vadovaujamos LŽS narės Dalios Juškienės, kolektyvo sveikinimas buvusiai kolegei