Sausio 9-ąją, šeštadienį, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos ataskaitiniame ir rinkiminiame susirinkime bus aptariama mūsų profesinės sąjungos veikla. Yra kuo pasidžiaugti, tačiau yra ir trūkumų…
Daug kas žurnalistų pasaulyje priklauso ir nuo Kauno savivaldybės, kuriai, atrodo, kultūra ir menas, kaip ir kuriantys iniciatyvūs žmonės yra nereikalingi…
Gaila, bet faktas. Išskyrus Maironio premiją, miestas atsisakė kitų, tikrai Kauną garsinančių apdovanojimų. Kartu su jomis ir Lietuvos radijo, kurio 90-mečio iškilmės birželio mėnesį vyks Kaune, pirmojo pranešėjo Petro Babicko vardo premijos.
Pirmiausia Kauno rajono, pakui Kauno miesto savivaldybės gražiai pagerbė jau keturis Petro Babicko premijos laureatus. Dėkui už tai ir naujajam vicemerui Povilui Mačiuliui, pernai pagerbusiam Henriką Vaitiekūną. Ką darysi, jeigu tūkstantis eurų didžiulė našta Kaunui, tai mes vieni, savo skyriaus jėgomis, ir be miesto finansinės paramos, toliau pagerbsime iškiliausius radijo ir televizijos žmones. Taip pagerbsime ir Petrą Babicką, kurio palaikus iš Brazilijos parvežė į Petrašiūnų panteoną mūsų LŽS nariai Daiva ir Antanas Budriai, Vilius Kaminskas ir Svetlana Gužauskienė, sukūrę apie jį ir filmą, kurį ,,vardinių premijų priešai“ gali pažiūrėti mūsų internetinėje svetainėje.Mūsų susirinkimo išvakarėse Lietuvos žurnalistų ir rašytojų sąjungos narys Gediminas Jankus parašė probleminį straipsnį ,,Sostinė Kaunas: sinergija ir alergija“, kurį išspausdino savaitraštis
,,Nemunas“.
Kolega Gediminas Jankus rašo:,,Blaškymasis, nelogiški sprendiniai, kultūros įstaigų ar skyriaus jungimai, naikinimai, prioritetų kaita, tuo pačiu kintanti finansinė parama – visa tai tokių pervalkų, palikimas. Be abejo, pritariant ar abejingai stebint jų kolegoms. Tokia situacija kultūros žmonėms kėlė pasipiktinimą, nes nuolatinės reformos ir reorganizacijos trukdė dirbti, tekdavo besikeičiančių valdininkų kabinetuose įrodinėti savo tiesas, ieškoti vis naujų argumentų, galų gale menininkus ar jų atstovus versdavo tapti nuolankiais prašytojais.
Tada ir subujojo sumanymas būtinai turėti kultūros strategiją – esą tada jokiam besikeičiančiam funkcionieriui nekils pagunda keisti prioritetus, finansavimą bei šiaip demonstruoti simpatijas kokiam nors konkrečiam objektui ar subjektui. Žinoma, strategija dalykas rimtas, ypač kai ją kuria rimti ir su kultūra bei kūryba susiję žmonės. Kai ją kuria miesto kultūrininkų skaudulius, stiprybes ir problemas daugmaž išmanantys, jaučiantys kūrybinį pulsą, poreikius ir galimybes.
Deja, Kaune dažniausiai nugali įprastos schemos ir prie strategijų, gairių, plėtros, ženklų kūrimo tuoj atsiranda guvūs iškalbingi šaunuoliukai ir rašinėjančios poniutės, su didžiausiu triukšmu skelbiantys savo „atradimus“ visų miesto kultūrininkų vardu.“
Visą LŽS ir LRS nario Gedimino Jankaus publikaciją ,,KULTŪROS SOSTINĖ KAUNAS: SINERGIJA IR ALERGIJA” skaitykite mūsų svetainės skyrelyje ,,Komentarai“
Nuotraukoje: LŽS ir LRS narys Gediminas Jankus
LŽS ir LDS nario Vladimiro Beresniovo piešiniai