RAŠINIŲ KONKURSAS ,,Žurnalistinės kasdienybės istorijos”
Buvo tas metas, kai dar tebeskandavom „laisvė, nepriklausomybė“, kai gerai buvom išmokę dainuoti „Pabudome ir kelkimės“. Taigi, gal lėčiau nei Lietuva, bet budo ir toliau nuo jos esančios valstybės. Mano darbas „Vakarinėse naujienose“ (tai buvo bene pirmas Lietuvoje laikraštis, vėliau išgyvenęs bankrotą) tuo metu dar galėjo maloniai suteikti progą nukeliauti į Gruziją, kur vakariniame Tbilisio laikraštyje turėjome nemažai gerų draugų. Esu Gruzijos sostinėje buvusi ir anksčiau. Lyg tyčia – „Tbilisobos“ šventėje, panašioje į mūsiškes rudens muges.
Šios komandiruotės (ne rudeninės) tikslas buvo interviu su Zviadu Gamzachurdija – literatu, vertėju, politiku, laisvės fronto vadovu, vėliau tapusiu pirmuoju laisvos Gruzijos prezidentu, tiesa, labai trumpam – vos daugiau nei pusmečiui.
Prieš tą kelionę rimtai ruošiausi, ieškojau kontaktų, kas padėtų su tuo žymiu žmogumi susitikti ir pasikalbėti. Kažkiek pagelbėjo žurnalistės, mano kolegės iš Tbilisio vakarinio laikraščio. Dar papildomą kontaktą užtikrino vieno Kauno universiteto docentė Jūratė Matekonienė, turėjusi Tbilisyje moksladraugę. Taigi, susitikome mes su ta miela gruzine (Tbilisio universiteto dėstytoja), ir ji mane palydėjo iki miesto centre skendėjusių baltų rūmų. Tačiau prie vartų pasakė: „aš esu vienintelis vaikas šeimoje, pažadėjau mamai nelįsti į jokius pavojus, tai į tą kiemą jokiais būdais negaliu eiti. Ten kažkas šiąnakt negero įvyko, yra žmonių aukų“. Atsiprašiusi, mane paliko.
Aš įėjau pro vartus, ir ne todėl, kad niekam nebuvau pažadėjusi saugotis. Tiesiog, nesitikėjau jokio pavojaus. Diena, saulė šviečia, nešalta, žmonės gatve vaikšto, mašinos važiuoja…Parodykit, kur čia kas negero darosi, – nematyti. Bet netrukus pamačiau pastato viduje plaunamus plačius laiptus, o nuo jų upeliais tekėjo rausvas vanduo. Kažkaip drąsa išgaravo, lyg ir apsigalvojau. Tik išeiti nespėjau, nes mane užkalbino, pasiteiravo, ar esu ta žurnalistė iš Lietuvos, kurios laukia. Vyras vilkėjęs lyg tai kariška uniforma daug neaiškino, sakė, kad yra iš patriotinės organizacijos, o naktį čia tikrai buvo įsibrovę „nedraugai“, nušovė kelis žmones. Tačiau nuo savo idealų gruzinai trauktis neketina. Ir palydėjo jis mane pas tą, dėl kurio į Gruziją vykau.
Susitikom su nepaprastai maloniu žmogumi, ir mūsų pasikalbėjimas su Z. Gamsachurdija buvo iš tiesų labai šiltas. Ne tik aš, kiek jis mane klausinėjo, – kaip ten Lietuva, kaip Landsbergis, nepriklausomybė, patriotizmas, Lietuvos laisvė. Sakė, kad Gruzija iš Lietuvos mokosi. Pokalbį įsirašiau į diktofoną, kurį buvau Kaune pasiskolinusi iš vieno verslininko. Interviu tikrai nebuvo vientisas, bet tikėjau: iš įrašo padarysiu tekstą, namo grįžusi. Atsisveikinome, ir nuėjau į vieną aikštę Tbilisio centre. Žinojau, kad ten rinksis Stalino šalininkai Z. Gamsachurdija pasakė). Kai atėjau, stalinistų mitingas jau buvo prasidėjęs.
Išsiėmiau iš rankinės diktofoną, minioje laikiau kiek įmanoma jį aukščiau iškėlusi, kad bent rusiškas kalbas (o jų buvo daugiau nei gruziniškų) įsirašyčiau. Lyg ir įsirašiau, – pasitikrinti nebeturėjau progos.
Smagiai nusiteikusi, kad komandiruotė nebus, anot mano kolegų iš Tbilisio laikraščio, tik „užstalinė“ – su pirmuoju tostu už vietą, kurioje susitikom, o paskui – su dar keliolika – už gimines, draugystę ir ką tik nori, nudrožiau link metro. Čia patekau į keistą spūstį, kuri truko vos akimirką. Mane trumpam apsupo keli kostiumuoti vyrai.
Po to apsižiūrėjau, kad mano rankinė – prasegta, o joje nebeliko diktofono, aplankėlio su dokumentais, tarp kurių buvo pasas, lėktuvo bilietas, mano atžalėlių nuotraukos ir keli stambūs banknotai. Vagys piniginės nelietė, bet joje buvo tik „kapeikos“. Supratau, kad bilietui namo neužteks. Visas mano optimizmas ir euforija dingo. Pravirkau. Pasijutau tokia bėjėgė, – nei kam pasiskųsi, nei ką padarysi. Baisiausia buvo, kad diktofonas prapuolė. Žinojau, – apie stalinistus jau nebeparašysiu, iš galvos išgaravo ir svarbios pokalbio su Z. Gamsachurdija detalės. Negana to: diktofonas tai skolintas, kur kitą tokį gausiu sugrąžinti savininkui?
Taigi, stoviu ant metro laiptų, ašarą braukiu. Prieina toks guvus seneliokas ir iš karto rusiškai klausia: tave apvogė? Sakau, – taip. Ką pavogė? Diktofoną ir dokumentus, bilietą bei pinigus. Kas tas diktofonas, – teiraujasi gruzinas. Aiškinu: tai – mažutis magnetofonas. Jam daugiau niekas neįdomu. Man paliepia niekur neiti, laukti milicijos, o pats pradeda kažką garsiai šaukti. Suprantu, jog – apie mane. Vienas, kitas praeivis prieina prie senelioko ir deda jam į delną pinigų. Dar užjaučiamai palinguoja galvas į mane žiūrėdami.
Prisistato ir milicija. Tiesa, pareigūnai kažko susiginčijo, nes negalėjo nutarti: kam reikėtų mano apvogimo istorija domėtis: ar metro apsaugai, ar miesto milicijai (nes vagystė įvyko ant laiptų). Į ginčą įsikiša seneliokas. Jis šaukia už visus garsiausiai. Galop, paduoda man pinigų pluoštelį, sako, bilietą namo pirk ir Gruzijos bloguoju neminėk.
Milicija su manim dar reikalų nebaigė. Juk ir lėktuvo bilieto niekas neparduos tam, kas paso neturi. Sako, važiuojam į milicijos skyrių. Nuvažiavom. Sėdžiu, aiškinu, – jie užsirašo. Ateina civiliokas nešinas fotoaparatu. Stato mane prie sienos ir fotografuoja: iš priekio, iš šono, profiliu. Nedrįstu paklausti, kam to profilio atvaizdo reikia, juk nuotrauka tai pasui daroma. Dokumentus pildo rusiškai. Gaunu pažymą su priklijuota pasine nuotrauka. Tai – mano laikinas „pasas“ kelionei. Dar vieną pažymą išrašo Lietuvai, kad naują pasą greičiau gaučiau.
Beje, tą mano neliksmą nutikimą paviešinti pasistengė „Vakarinio Tbilisio“ žurnalistės (su viena, jau gyvenančia Australijoje, ir dabar retsykiais pasimatom, kai ji atostogauja Europoje, o kitos sūnėnas gal prieš metus Vilniuje grojo bei dainavo ir laimėjo tarptautinį jaunųjų talentų konkursą). Skelbė ir per laikraštį, ir per Tbilisio televiziją. Prašė nors diktofoną Lietuvos žurnalistei sugrąžinti. Kažkoks vyras vėliau paskambino redakcijos nurodytu telefonu, kalbėjo apie diktofoną. Tačiau pageidavo, kad jo atsiimti aš ateičiau viena. Kolegės neleido. Taigi, – neatgavau.
Tiesa, dar prieš skrydį į Vilnių su dviem iš bičiulių užsukom į vieną miesto centro restoranėlį. Užsisakėme valgių. Laukėme ir kalbėjomės. Rusiškai. Pavalgiusios paprašėme sąskaitos. Prisistatė pats restoranėlio savininkas ir tiesiai žvelgdamas į mane paklausė: ar tu ne ta žurnalistė iš Vilniaus, kurią apvogė? Na taip, – ta pati. Tuomet vyras pareiškė: mokėti už pietus nereikia. O mano draugei gruzinei dar padavė šimtą rublių, liepdamas nupirkti mano šeimai lauktuvių. Kad iš Gruzijos kuo šiltesnius prisiminimus išsivežčiau. Nes gruzinai – svetingi, draugiški ir geri žmonės Išsivežiau…
Grįžusi namo, sužinojau, jog man diktofoną paskolinęs kaunietis verslininkas guli ligoninėje, – širdis sunegalavo. Perku turguj didelę puokštę gėlių ir kaip didelė prasikaltėlė einu jo aplankyti. Pažadu, kad uždirbsiu daugiau pinigų, diktofoną atpirksiu. O jis juokiasi: ne koją man išlaužėt, viso labo, – tik daiktą praradom. Niekis, bus tų diktofonų. Jei reikės, nusipirksiu pats. Ir Lietuvoj geri žmonės gyvena…
Po tos istorijos dar bent keletą diktofonų buvau pati įsigijusi, bet paskui apsisprendžiau: senas bloknotas – kur kas patikimiau.
www.kaunozurnalistai.lt prierašas;
Laukiame, kolegos, Jūsų rašinių. Prisiminkite linksmas ir liūdnas istorijas. Papasakokite, kokia ta mūsų žurnalistinė kasdienybė.
Spausdinsime visus Jūsų rašinius. Trumpus ir ilgus. Su pavardėmis ar slapyvardžiais. Visų laukia prizai, o geriausių rašinių autorių – LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos dovanos. Gal net jau gegužės 7-ąją Spaudos baliaus metu visus apdovanosime…
Rašykite jau šiandien, neatidėliokite rytdienai!..
LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešinys