Civilizuotame pasaulyje žiniasklaidą vadina sarginiu šunimi, serginčių demokratiją. Lietuvoje – taip pat. Tiesa, Atgimimo metų žiniasklaida, pirmiausia „Sąjūdžio žinios“ ir „Atgimimas“, negalėjo ginti demokratijos, nes jos dar nebuvo. Abu šie leidiniai, o netrukus ir prie jų prisidėjusi „Respublika“,
Sąjūdžio idėjas skleidę regioniniai, rajoniniai laikraščiai buvo įsteigti, kad dar tik telktų į Sąjūdį ir aplink Sąjūdį Lietuvos žmones. Per porą metų šimtai tūkstančių tikrų Lietuvos piliečių, tai kas, kad dar neturinčių nei savo valstybės pilietybės, nei ją liudijančių pasų, buvo sukelti, kad dar tik reikalautų, siektų nepriklausomybės ir demokratijos.
Ir skanduotų „Lietuva bus laisva“ taip, kad šį mūsų siekį išgirstų visas pasaulis. Išgirstų ir suvoktų, kad atgimsta sena valstybė, kuri nori ir vėl savarankiškai tvarkytis, o ne būti valdoma iš Maskvos ar kitų geografinių ilgumų ir platumų.
Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kurią sudarė daug išmintingų, drąsių, atkaklių žmonių, suvokė, kad be savo spaudos tokia misija būtų neįvykdoma. Ir neklydo. Todėl kiekvieną pavasarį Lietuvos žmonės, kuriems Kovo 11-oji yra šventa diena ne vien dėl to, kad ta proga nereikia į darbą, matydami, kaip tądien prie Seimo kyla Lietuvos trispalvė, turėtų joje regėti ir Atgimimo metų Sąjūdžio spaudą.
Kur link loti?
Tik 1990-ųjų pavasarį kartu su Sąjūdžio atgimdyta valstybe ir demokratija Sąjūdžio spauda virsta klasikiniu sarginiu šunimi, ne tik serginčių ir jauną valstybę, ir jauną jos demokratiją, bet ir ginančiu jos žmones nuo banditų, plėšikų, valstybinių bei privačių vagių, klanų ir viso kito purvo, kiuris nėra Lietuvos išradimas, – visame pasaulyje jis paprastai lydi karus, pokarius, perversmus, dainuojančias, spalvotas ir kitokias revoliucijas, kiekvieną didesnį ar mažesnį politinį virsmą ar visuomenės sukrėtimą.
Ima rastis nauja žurnalistų karta, baigusi ne tik Vilniaus universitetą, bet ir Sąjūdžio uni-versitetus, o stažuotę atlikusi Sausio 13-osios barikadose. Gal todėl ji nėjo į jokius kompromisus su sąžine ir buvo negailestinga bet kokioms neteisybėms. Net naujajai valdžiai, kai ji neteisybes toleruodavo arba net pati jas gimdė. Žiniasklaida tapo realia ketvirtąja valdžia, keliančia nerimą pirmosioms trims valdžioms, kad ji su tokiu tautos pasitikėjimu, kokį buvo įgijusi, netaptų pirmąja.
Vis labiau ėmė ryškėti, kad naujoji Lietuvos valdžia ir naujoji Lietuvos žiniasklaida neretai ima skirtingai kai ką, o vėliau ir daug ką suvokti. O būdavo ir iki šiol vis dažniau pasitaiko, kad tą „dalyką“, kurį, pavyzdžiui, valdžia vadina demokratija, žiniasklaida jau laiko autokratija. Tokių nesusikalbėjimų pasitaikydavo ir kitais svarbiais, o kartais ir svarbiausiais, net mūsų valstybės išlikimo, klausimais.
Ir Brisius, tas vargšas ištikimasis sarginis šuva, kuris dar taip neseniai puikiai žinojo, ką sergi, o lodavo tik ta kryptimi, iš kurios pajusdavo pavojų savo sergimai demokratinei valstybei, jos visuomenei, kad ims inkšti, urgzti, tarsi tokiu būdu pats su savim pusbalsiu bandytų aiškintis savo bekintantį statusą:
– Po velnių, tai ką dabar aš turiu saugoti?
– Ir ką ginti, ir kam kąsti?
– O svarbiausia, kuria kryptimi loti?
Šuva turi žinoti savo vietą
Ir tuomet naujos Lietuvos valdžia, išgirdusi tokį Brisiaus dialogą su pačiu savimi, nusprendžia, kad atėjo pats tinkamiausias metas sarginį šunelį pamokyti, arba, demokratiškiau tariant, „tinkamai“ suorientuoti. Ir ėmė visos trys pirmosios valdžios ketvirtąją, t.y. vargšą Brisiu, dresuoti. Kad jam išsivystytų sąlyginis refleksas: losi prieš vėją – tavo lojimas bus paskelbtas neetišku ir tu špygą netaukuotą, o ne, pavyzdžiui, PVM lengvatą popieriui gausi. Arba pusę metų bylinėsiesi su kuriuo nors ministru, gal net premjeru arba valdžios favoritu bankininku, kito¬kiu piniguočiumi vien dėl to, kad sergėdamas demokratiją ir visuomenę įžeidei jų garbę ir orumą, kažką neatsargiai amtelėjęs.
Arba, žiūrėk, staiga tavo redakciją užgriūva koks tuzinas moteriškių iš Valstybinės mokesčių inspekcijos – ir jos „žūtbūt privalo ką nors surasti“. O tik po kokio dešimtmečio, imdamas in-terviu iš buvusio Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovo, sužinai, kad tai buvo valstybinis už-sakymas sunaikinti, pavyzdžiui, „Respubliką“, demaskavusią „ne tą“ politinį-finansinį klaną.
Arba staiga imi pastebėti, kad už „lojimą ne ta kryptimi“ tavo skaitomas laikraštis gauna vis mažiau užsakymų reklamai. Arba jame vis mažiau sveikinimų, užuojautų, skelbimų. Arba joks radijas ar televizija, net , net LRT, mintanti ir tavo, mielas skaitytojau, pinigėliais, kasdienėse spaudos apžvalgose, tarkime, „Respublikos“ ne tik neapžvelgia – jos pavadinimas jau seniai nebeminimas. Tarsi „kažkas“ būtų uždraudęs.
Bet suvis vaikiškiausią popierinės žiniasklaidos dresūros būdą pasirinko Konstitucinis Teismas! Matyt, įširdęs, kad kai kurie „Respublikos“ autoriai retsykiais drįsta suabejoti fantastiniais teisėjų atlyginimais, jis staiga nutraukia „Respublikos“ prenumeratą ir pareikalauja grąžinti pinigus. Jeigu tokio genialaus keršto imtųsi, pavyzdžiui, vaikų darželis, imtum manyti, kad tokia mintis galėjo kilti ne jo vadovyčių ar auklėtojyčių galvose, o auklėtinių galvutėse. Bet kai Konstitucinis Teismas?.. Kai mūsų valstybės protų protai iki tokio lygio „pakyla“?..
Deja, daugelyje šalių televizija ir internetas, valdžiai talkininkaujant arba ir be jos talkos, palengva išstumia iš gyvenimo popierinę žiniasklaidą. Tik jaučiu, gali taip nutikti, kad Lietuva bus pirmoji, kuri su ja atsisveikins. Gal dar ne šiemet ar kitąmet. Gal dar liks vienas kitas laikraštis ar žurnalas. Tie, kurie uodegą vizgina prieš vėją, o loja pavėjui. Kieno puslapiai mirga reklama, sveikinimais ir užuojautomis. Ką prenumeruoja Konstitucinis Teismas. Tik ar tai bus spauda, serginti demokratiją ir visuomenę?
Kas valdo valstybę?
Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos pusšimtis metų į mūsų valstybės istoriją, ko gero, įeis kaip laikotarpis, kai valdė ne socialdemokratai, ne konservatoriai, ne liberalai, ne prezidentai ir premjerai. Kai valdė televizija! Ne ką nors sergėjo, o tiesiog valdė. Jeigu kartais kiek pavaldė ir pirmiau paminėti anie, tai tie „anie“ irgi buvo išrinkti televizijos. Patys Vaigausko rinkimai jau buvo tik formalumas.
Tai kodėl dažnas kultūringu save laikantis žmogus gėdijasi sakyti, kad žiūri televiziją ar landžioja po internetą? Anokia čia gėda. Ir internetas, ir televizija, manau, yra didžiausi XX a. išradimai, o gal net atradimai, kardinaliai pakeitę pasaulį. Padaliję žmoniją į dvi ryškiai vieną nuo kitos besiskiriančias dalis. Tą, kuri žino, ką žiūrėti per televiziją ar skaityti internete, ir tą, kuri žiūri ir skaito bet ką. O sodriau sakant, televizija ir internetas protingą žmogų gali padaryti išminčiumi, o puskvailį – idiotu. Gaila, tų pirmųjų randasi vis mažiau, o tų antrųjų – vis daugiau. Tai todėl, kad nežinoti visada yra lengviau nei žinoti…
Tai ką dabar daryti su demc kratijos sarginiu šunimi? Negi nu šauti? Kaip Jono Biliūno Brisiu! Juk nėra ką sergėti. DEMOKRATIJOS LIETUVOJE NĖRA! Ir visai ne todėl, kad mūsų pačių ar svetima valdžia ją būtų užgniau¬žusi. Mes patys jos atsisakėme, atsisakydami savo valstybę valdyti. Nes demokratija – tai liaudies, tautos valdžia. O mes išsirinkome televizijų rekomenduo-tuosius, ir darykite su mumis ir mūsų valstybe ką norite, ponai prezidentai, parlamentarai, merai.
Mes neturime motyvacijos demokratijai. Motyvacijos prižiūrėti savo išrinktuosius. Kontroliuoti. Pareikalauti. Nuskurdins mano valstybę – išvažiuosiu išjos. Petras Cvirka kadaise rašė: „Mus priglaus motina Rusija“. O priglaudžia motina Anglija. Arba motina Airija. Arba Ispanija. Dieve, kiek daug mes turime motinų!.. Gal todėl ir neturime motyvacijos turėti vieną. Ir demokratiškai joje tvarkytis.
Sarginis, tai kas, kad popierinis, demokratijos šuo dar amsi, o karavanas jau per Lietuvą eina.
Nuotraukoje: Publikacijos autorius, vilnietis žurnalistas Ferdinandas Kauzonas
,,Respublikos” nuotr.