Šiandien, balandžio 12-ąją, „Naujos tėviškės žinios“ būtų sulaukusios daug svečių. Redakcija būtų skendusi gėlėse, neužsidarytų durys nuo mielų ir artimų žmonių. Kristina Čiučiulkaitė būtų šventusi 60-ąjį gimtadienį…
Mėgstamiausios sodriai vyšninės rožės, deja, nuklojo tik jos amžinojo poilsio vietą Raudondvario kapinėse. Gal iš dangaus aukštybių, iš ten, kur ji žvelgia į artimųjų, kolegų, draugų kasdienybę, širdimi pajusime tokį girdėtą „Nereikėjo…”.
Neatidavę deramo įvertinimo, nepareiškę pelnytos pagarbos, dabar skubame grąžinti tai, kas negrąžinama.
Per metus po to, kai netekome Kristinos, Lietuvos žurnalistų sąjunga paskelbė jos eilėraščių žurnalistų poezijos rinktinėje „Šitas aidas toli girdis”, JE Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pagerbė žurnalistės talentą Katalikų Bažnyčios fondo apdovanojimu.
Tai be galo brangu visiems, kas buvome kartu su ja ilgus metus, patyrėme jos sielos šilumą, pagarbą žmonėms, pasiaukojimą, kas atsimename jos linksmą būdą, kuklią laikyseną ir inteligentiškumą.
Kristina skaitė be galo daug. Knygos buvo jos lobynas: jaunystėje – grožinė literatūra, brandoje – filosofija, teologija, istorija.
Kristina mėgo keliauti – nėra turbūt Lietuvoje miesto ar miestelio, kur nebūta, nevaikščiota, mažai rastume ežerų ir miškų, kur nesėdėta žiūrint į vasaros žalumą, nebraidžiota po snieguotus kaimelius.
Kristina labai mylėjo artimuosius, ir net dylant tėvų sukurtai brolybės sąjungai ieškojo būdų bendrystei, raišiojo trūkinėjančius saitus.
Kristina karštai ir nuoširdžiai tikėjo Dievą, jos viltis ir atspara skaudžioje realybėje buvo malda – už savuosius, už nutolusius, prašymas perkeisti širdį ir gyvenimą.
Kristina skaudžiai išgyveno neteisybes – ypač tų, kuriais vylėsi, tų, kurie rodė viršenybę siekdami pajungti savo valiai, atmesdami tiesą.
Kristina kantriai nešė ligų naštą, nežiūrėdama sveikatos dirbo, dirbo, dirbo – kad laikraštis gyventų žmonių reikalais, atspindėtų tiesą, gintų dorą, piliečio ir valstybės laisvę, kad skaitytojas jaustųsi esąs svarbiausias.
Jei ne kadaise susiklosčiusios aplinkybės – aukščiausiu įvertinimu baigtos studijos Vilniaus universitete ir jokio „užnugario” siekiant akademinės karjeros, net darbo žurnale – šiandien galbūt minėtume visai Lietuvai žinomos asmenybės jubiliejų, nes talentų, darbštumo ir ištvermės Dievas jai buvo davęs su kaupu.
Bet tada Kristinos nebūtume taip arti turėję mes – jos draugai, kolegos, ugdytiniai, skaitytojai. Nebūtume patyrę jos beatodairiško sielos dosnumo, kilnumo, mielo bendravimo, kantraus pasiaukojimo.
Šiandien jos jubiliejus. Prieš porą metų sakiusi, kad nieku gyvu nenorėtų iškilmių, skambių sveikinimų ir triukšmingos šventės, Kristina tebus pasveikinta tuo, ką labiausiai brangino, ką jai gimtadienio proga kasmet dovanodavo a. a. Mama – šv. Mišiomis.
Visi, kas saugo Kristinos atminimą, susirinko šiandien, balandžio 12-osios pavakarę Kauno arkikatedroje bazilikoje prie Viešpaties altoriaus šv. Mišių aukai už jos sielą, padėkime baltą žvakę prie jos numylėto Švč. M. Marijos Sopulingosios paveikslo. Čia ji rado viltį, džiaugsmą ir jėgų savo tyliam, kantriam, nelengvam gyvenimui.
Po šv.Mišių buvę draugai ir bendradarbiai aplankė Kristinos kapą Raudondvaryje, uždegė žvakales ir sukalbėjo bendrą maldą už kolegės vėlę…