Šitą dieną niūrią, dieną rūsčią
Man nereikia tragiškų grimasų.
Šitą dieną niūrią, dieną rūsčią
Noriu tarti žodį
Atvirą ir drąsų:
– Sudie, gyvenime!
Vincas Mykolaitis – Putinas
Šiandien, 2015-ųjų liepos 12-ąją, į Amžinojo poilsio vietą Karmėlavos kapinėse palydėta po ilgos ir sunkios ligos mirusi
Veronika TROFIMIŠINA
(1933 -2015).
Skaudžios netekties ir liūdno išsiskyrimo dieną – velionės sūnų LŽS Žemės ūkio ir regioninės žiniasklaidos klubo pirmininką, Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisijos vadovą, Visuomenės informavimo etikos komisijos pirmininkės pavaduotoją, žurnalo ,,Mano ūkis“ redaktorės pavaduotoją Viktorą TROFIMIŠINĄ ir jo šeimą, visus artimuosius, gimines, kaimynus – iš visos širdies užjaučia ir drauge liūdi kolegos – LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos nariai, žurnalo ,,Mano ūkis“ ir laikraščio ,,Ūkininko patarėjas” žurnalistai.
Gausiai palydinčiųjų
buvo Kaune, UAB ,,Užuojauta” šarvojimo salėje, taip pat ir Karmėlavoje, kur ilgus metus gyveno velionė. Čia užgeso jos gyvybė, čia jos palaikai liko amžiams…
Sūnus Viktoras, dukros Eugenija ir Alina, septyni anūkai ir trys proanūkiai gerai žino, kokia buvo nuoširdi mama ir močiutė Veronika Trofimišina…Tačiau
etai kada tenka išgirsti, kaip
su meile, nuoširdumu ir atvirumu apie Išėjusiąją kalba ,,svetimi”.
Gedulingų pietų metu velionės marti pedagogė Vaida Naujokaitė – Trofimišinienė savo prisiminimais (nuo pirmojo susitikimo – iki paskutinio atsisveikinimo), nelyginant dailininkė, ji
nutapė nuostabų a.a. Veronikos portretą. Ir Vaidos mama raudondvarietė Tamara Naujokienė, pati turinti tryliką vaikaičių, atskleidė buvusias nepakartojamas žmogiškąsias mirusiosios savybes.
Visiems ir visada reikėtų rengti tokias prisiminimų valandėles po liūdno atsisveikinimo. r po keliolikos metų savo močiutę ir jos laidotuves prisimins jauniausia Viktoro ir Vaidos dukra vienuolikametė Julija (nuotraukoje), nešusi portretą, ir dvi vyresnės seserys Marija ir Justina? Savo mamos atminimą kitoms kartoms turi perduoti ir velionės dukrų palikuonys.
Žmogaus atmintis, kaip ir ištartas žodis, yra laikinas. Tik parašytos ir išspausdintos mintys – amžinos.
Jeigu jautrus, darbštus, talentingas kolega Viktoras Trofimišinas jau dabar rašytų apie savo mamą, tai būtų pavyzdys visiems žurnalistams, kurie savo kūriniuose įamžina kitus, nedaug ką apie juos žinodami, bet savo profesionalia dokumentika visada pamiršta artimuosius.
Žiniasklaidos žmonės galėtų savo kūryba įamžinti ir tėvus. Jeigu ne knygose, tai bent kompiuterinėje šeimos kronikoje, kurią vėliau
tęstų ir jaunosios atžalos, papildydamos ,,šeimos medį” ne tik naujais faktais, bet ir vaizdžiais prisiminimais, kokie buvo jų tėveliai, broliai, seserys.
Gal besisukantis gyvenimo ratas iš dangaus platybių sugrąžina žemėn Išėjusiųjų dvasią, kuri įsikūnija būsimų giminės mamyčių iščiuose?Jeigu taip, žurnalisto atskleisti ir išsaugoti artimųjų charakterio bruožai, vėliau kitiems padėtų juos prisiminti po keliolikos ar keliasdešimties metų, ir atpažinti? Juk medikai ne iš žingeidumo ligonio klausia, kuo sirgo jo tėvai ir seneliai, o vartant šeimos albumą, ne vienas pastebi, kokie panašūs nuotraukose yra
giminaičiai, nors juos skiria vos ne šimtas metų…
Su tikėjimu ir viltimi laukime, kad mirę vėl … gimsime. Gal ir praėjusį gyvenimą prisiminsime, suradę ir perskaitę savo paliktus puslapius nesibaigiančioje šeimos knygoje?
www.kaunozurnaistai.lt nuotr.