Jei skaitote šias mintis, vadinasi, rankose laikote laikraštį, net jeigu skaitote internete, šis tekstas pirmiausia buvo išspausdintas. Vadinasi, vis dar esate ištikimas popierinės spaudos, kuriai jau bene prieš dešimtmetį diagnozuota (ne)skausminga mirtis, gerbėjas. Ačiū jums, ištikimiausieji. Internetas ir išmanioji televizija kasdien vis labiau spaudžia laikraščius ir žurnalus į kampą, kur šie, internetininkų ir televizininkų manymu, anksčiau ar vėliau turės supūti.
2030 metais išeis paskutinis popierinis laikraštis. Skandinavijoje ir Vokietijoje uždaromos gamyklos, gaminančios ir prižiūrinčios spausdinimo mašinas. Maskvos metro bobelės jau varto ne laikraščius, bet tapšnoja planšetes.
Tai – tik keli teiginiai, kuriuos platina iš savo gildijos tarptautinių sąskrydžių grįžę mūsų spaustuvininkai. Niekas nesiginčys – laikraščiams sunku konkuruoti su TV ir internetu, kur informacija skaitytojus raketos greičiu pasiekia nuo įvykio tepraėjus kelioms minutėms. Todėl spaustuvėse spausdintinę žiniasklaidos produkciją į rankas vis rečiau ima arba jos visiškai nebeima mūsų jaunimas, didžiąją gyvenimo dalį akis gadinantis interneto platybėse.
Ar spaudai nenutiks taip, dėl ko šiais laikais siunta kunigai: juk dažniausiai tik sendami arba sunkių ligų kamuojami žmonės atranda bažnyčią ir sudaro parapijiečių daugumą. Dievo tarnų išmonė sutraukti jaunimą į maldos namus nepasiekia internete gyvenančių sielų. Tad ir laikraščius iki grabo lentos arba kol leis regėjimas skaitys tik pensininkai, kurie negali, nenori arba neturi galimybių stebėti gyvenimo kompiuterio ekrane?
Į namus parneštą laikraštį pirmiausia čiumpa mano žmona, kuri, ačiū Viešpačiui, vis dar neįsivaizduoja gyvenimo be spaustuviniais dažais kvepiančio (nors ir rankas tepančio) laikraščio. Suaugusioms dukroms laikraštis tinka tik bulvėms skusti, kad namų neterštų lupenos. Pasiūlius paskaityti straipsnių apie populiarias muzikos grupes ar meistriškai parašytų Aro Lukšo istorinių rašinių, dukrelės tarsi karštą bulvę laikraštį tąso po butą, kol pamiršta, kur jį padėjo, kad nepamirštų perskaityti. Joms spauda yra tik du žurnalai: viename sužinosi, kas susituokė, išsiskyrė, laukiasi ar pagimdė, kitame rasi patarimų, kaip išspręsti seksualines problemas.
Akivaizdu, jog žurnalai gyvens ilgiau nei laikraščiai, nors vieno populiariausių žurnalo savininkai skandinavai, kiek pasiekė informacija, įspėjo savo darbuotojus, kad po kelerių metų ketina tapti tik internetine versija.
Laikraščiai, ypač rajoniniai, yra stipriai susiveržę diržus. Kitiems ir diržo nebereikia – Kėdainiuose gyvenanti mama ketino užsisakyti daugelį metų skaitytą „Kėdainių garsą“, tačiau šoko ištikta telefonu virkavo, kad beveik 90 metų skaičiavusio laikraščio šiemet nebeliko… Ir taip yra ne viename mieste.
Išstumti spausdintinį žodį iš gyvenimo nori kur kas daugiau asmenų, nei jį bando išsaugoti. Didieji šalies dienraščiai buvo priversti skaitytojus pirmadieniais ilsinti galvą nuo spaudos, nors, manyčiau, savaitgalius linksmai praleidę ir nuo informacijos pailsėję skaitytojai naują savaitę su spauda nori pradėti būtent pirmadienį. Liūdna dėl pirmadienių, nes pačiam teko būti vienu autorių, rengusių 1994 metų liepos 1 dieną pirmąkart Lietuvoje pasirodžiusį pirmadienio numerį. Kokia tai buvo šventė!
Todėl esu iš tų mohikanų, kurie stengsis, kad spausdintiniu žodžiu kvepiantys leidiniai (juk laikraščiai turi žodžiais nenusakomą jaukų dvelksmą) taip greitai nepasektų dinozaurų pėdomis. Prisiminkime, kiek kartų jau buvo laidojamos knygos, kurias turėjo išstumti internetinės skaityklės.
Koks buvo prognozuojamas kino teatrų likimas, nes linkomanijos ir begalė įvairių svetainių naujausius šedevrus siūlo parsisiųsti nemokamai. Žmonės grįžo į sales, norėdami matyti kokybišką vaizdą, girdėti nežargonišką ir ne paraidžiui išverstą kino kalbą. Galybė jaunimo (tai labiausiai džiugina) vėl noriai varsto knygynų duris, o Vilniaus knygų mugės lankytojų skaičius kasmet viršija lankomumo rekordus. Todėl…
Skaitysiu spaudą ir toliau, nes man patinka girdėti verčiamų puslapių šlamesį. Ir smagu perskaičius nusiplauti rankas. Prenumeruosiu spaudą, nes tai puiki kalėdinė arba gimtadienio dovana.
Trauksiu iš pašto dėžutės laikraštį, nes jį noriu skaityti ten, kur noriu: virtuvėje, miegamajame, balkone, tualete. Kad ir kur padėjęs, visada jį rasiu atverstą toje vietoje, kur baigiau skaityti.
Skaitysiu laikraštį, nes žinau, kuriuose puslapiuose galiu rasti mane dominančių temų. Iš TV išgirdęs naujienas žinosiu, kad laikraštyje bus išsami analizė. Ją internete rasčiau sunkiai, o ir paieška atimtų laiko.
Laikraštis namie nebus svetimas, nes dar nevaikštanti aštuonių mėnesių dukrelė parodė, kad ją labiausiai traukia ne žaislai, o televizijos pultas, mobilusis telefonas ir spauda!
Nemesiu perskaityto laikraščio į šiukšlių dėžę, nes jis puikiai tiks sudrėkusiems batams džiovinti, patiesti ant stalo, kai mažylė pieš akvareliniais dažais, o aš skusiu bulves, kad pasigaminčiau savaitgalio patiekalą pagal Jurgos Tvaskienės receptą.
Ir pagaliau – skaitysiu laikraščius ir žurnalus, nes man patinka versti puslapius iš dešinės į kairę ir iš kairės į dešinę, o ne iš viršaus į apačią (internete).
Nuotraukoje: Publikacijos autorius vilnietis, laikraščio ,,Lietuvos žinios” žurnalistas Saulius Ramoška
www.lzinios.lt nuotr.