Kalbėti išmintingai ne visada pavyksta. Ne visuomet kalbantysis girdimas, išklausomas iki galo. Neretai koją pakiša stereotipai.
„Kalbėkime patys, girdėkime kitus” – tokiu pavadinimu pasirodžiusi publicisto Vidmanto Valiušaičio knyga skatina suklusti: kodėl reikia kalbėti? Kodėl reikia girdėti?
Paantraštė „Tragiškieji istorijos I940-I94I metai” (datos raudona spalva) mūsų mintis kreipia į sudėtingiausią ir problematiškiausią tautos istorinį tarpsnį, o viršelyje ir po atvartu tų laikų nuotraukos, archyviniai dokumentai žadina sąmonę suklusti.
Tai ne lengvo skaitymo knygelė prieš miegą. Snūdžiam protui irgi netinka. Centrinė šios knygos figūra – žymus literatūrologas, visuomenės bei politikos veikėjas, 1941 metų Laikinosios Vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Dėl jo užpernai gegužę, Kaune perlaidojant iš JAV parskraidintą urną su palaikais, kilusi aštri diskusija paskatino V.Valiušaitį imtis nelengvo uždavinio: ,,padaryti tą darbą, kurio niekas kitas už tave nepadarys”(p.9).
Taip apie V.Valiušaičio knygą ,,Kalbėkime patys, girdėkime kitus” savo recenziją pradeda rašytojas ir žurnalistas, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narys, Vaižganto premijos laureatas Juozas Kundrotas. Jo publikaciją ,,Su pilietinės atsakomybės ženklu” skaitykite mūsų svetainės ,,Kūrybos artelėje”.