Stebėdavausi, kai draugai ir pažįstami vienas po kito prisipažindavo atsisakantys televizorių – tiesiog šią techniką arba kam nors pigiai parduodantys, arba dovanojantys. Esą televizorius šiais laikais namuose – nereikalingas daiktas.
Kaip, svarsčiau, be TV gyventi! Nekalbant apie gerus filmus, pažintines laidas, svarbu išgirsti pranešamas naujausias žinias, naujienas apie politikų „viražus“, pasiklausyti mūsų aukštuomenės ir atseit aukštuomenės gyvenimo peripetijų, nors ta mūsų publicistinė žurnalistika ir ne itin aukšto lygio…
Bičiuliai tuo tarpu atšaudavo, kad jiems tokios „žurnalistikos“, kokia pateikiama lietuviškaisiais TV kanalais, nereikia. Esą pakanka žinių ir vaizdų iš interneto. O aš vis tiek gyniau lietuviškus TV kanalus, nors, tiesą sakant, viduje kartais būdavo labai nemalonu (dėl su pasigardžiavimu rodomų „turginių“ konfliktų ar šeimyninių dramų, kai nepasidalijama malkų rietuve ar didesniu plotu sugyventinio lovoje) ir neapsikentusi pati televizorių išjungdavau.
Vis dėlto lapkričio 25-ąją per TV3 parodyta laida, kaip drįsčiau teigti, pasiekė gėdingos žurnalistikos apogėjų. Laidos siužetą išgirdau atsitiktinai, nes namuose TV dažniausiai būna įjungtas. Kaip fonas. Kas sudomina – pasižiūriu…
Kai išgirdau, kokiu šiurpiu balsu pradėdamas pasakojimas apie visą Lietuvą sujaudinusią studentės iš Žemaitijos tragediją, suklusau. Tikėjausi kokybiškos – pamokančios, visuomenei naudingos laidos, o išgirdau ir pamačiau, mano nuomone, žemiausio lygio laidą, kuri ne tik neverta užimti geriausią eterio laiką, bet apskritai neturėjo atsidurti TV laidų tinklelyje.
Prisipažinsiu – dar labiau už įvykusią tragediją mane pašiurpino laidos žurnalistės pasakojimas ir elgesys. Pasimėgaujant buvo rodoma tai, apie ką net garsiai kalbėti nereikėtų.
Dingusios merginos tėvai – šoke, kartu su policija ir narais mina upės pakrantes, o žurnalistė su operatoriumi vaikosi sielvarto kankinamą mergaitės motiną, kad kuo daugiau iškvostų, kokia jos vidinė būsena, kad nufilmuotų skausmo iškreiptą motinos veidą, iš pareigūnų sužinojus, jog budelis auką įmetė į vandenį… Ir kad atseit paguostų – gal dukra vis dėlto dar gyva ir atsiras (kvailiau tokioje situacijoje ir tokiomis minutėmis turbūt negalima pasakyti).
Dar baisiau – nesidrovėta peržengti mergaitės močiutės namų slenksčio ir iškamantinėti vargšę senolę – kur josios anūkę budelis tąvakar sutikęs (tarsi tai būtų svarbi, ką nors keičianti detalė), ar atsibučiavusios atsisveikindamos, ir – sveiku protu apskritai nesuvokiamas klausimas, ištariamas iškrypėlišku krivickišku tonu – ar močiutė ko nors blogo nenujautusi…
Nenusakomas skausmas artimiesiems ir pražudytos mergaitės giminaičiams, draugams, bendramoksliams, o žurnalistė išdrįsta kaišioti į panoses mikrofoną ir lakstyti iš paskos su kamera, klausinėjant tų pačių kvailų klausimų… O, jų negavus (pagarba nužudytos mergaitės bendramokslėms, kurios įkyrią žurnalistę mandagiai išprašė lauk, nors tokioje situacijoje pateisinamas ir nemandagus tonas), iki menkiausių smulkmenų cituojant, ką pavyko ištraukti iš bylą tiriančių pareigūnų – kaip budelis savo auką puolė, kokiais būdais skriaudė, kankino, ką padarė, kokios būsenos paliko numirti…
Šiurpu tokių dalykų klausytis bet kuriam iš mūsų, o ką kalbėti apie nužudytos merginos tėvus, giminaičius? Kam reikia tą nuolat ir nuolat kartoti? Kam viešinti visas klaikaus nusikaltimo detales? Susidaro įspūdis, kad arba universitete būsimi žurnalistai ruošiami netinkamai, arba ta žurnalistė – savamokslė, net nevarčiusi žurnalistų etikos kodekso, nežinanti, kas yra morali, garbinga žurnalistika.
Negaliu nepastebėti ir to, kad, kaip matyti, žalią šviesą tokiam laidos siužetui uždegė ne koks pradedantysis laidos vedėjas ar prodiuseris, o patyrusia žurnaliste laikoma Audrė Kudabienė, o tam neprieštaravo ir TV 3 vadovai. Jei mankurtę primenanti laidos darbuotoja nesusigaudė situacijoje, jos viršininkė galėjo patarti, siužeto eigą pakoreguoti. Išmesti tai, kas nereikalinga, nemalonu klausytojui ir žiūrovui, nekalbant apie nužudytos mergaitės artimuosius.
Bet, kaip matyti, laida skiriama žemiausiam žiūrovui sluoksniui, todėl dvokiantys „prieskoniai“ – privalomas „ingredientas“. Labai dėl to apmaudu.
Ir ko tad stebimės bei piktinamės, kai žurnalistai pavadinami „purvasklaidininkais“, „žurnaliūgomis“ ar kitokiais niekingais, ausiai nemaloniais vardais. Po tokių laidų išties tenka degti iš gėdos, kad esi žurnalistas. Tačiau kaip dirbame – taip mus ir vertina. Tik gaila, kad šaukštas deguto visą medaus statinę pagadina…
Nuotraukoje: Publikacijos autorė, LŽS ir NŽKA narė kaunietė Virginija Grigaliūnienė Lietuvos žurnalistų sąjungos XVI suvažiavimo tribūnoje
Ričardo Šaknio nuotr.