Tradicinė LŽS Kauno apskrities skyriaus žurnalistikos senjorų klubo MES narių sueiga buvo pašvęsta knygnešystei.
Vienas klubo narių – žurnalistas Ričardas Venckus, aistringas bibliofilas, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys, muziejininkas.
Jis iš savo gausios asmeninės kolekcijos pateikė kelias dešimtis įvairiausių laikotarpių unikalių spaudos leidinių, kokių mūsų akys nėra regėjusios.
Itin dėmesį traukė tokie leidiniai kaip maldų knyga „Senas aukso altorius“, kirilicos šriftu išleistas 1866 metais Vilniuje, P.M. Romo spaustuvėje. Leidinio apimtis – 628 puslapiai. Ričardas Venckus pabrėžė: tai akivaizdus įrodymas, kad uždraudus lietuvišką spaudą (truko nuo 1864 iki 1904 metų), caro valdžia buvo parengusi rusiškų raidžių pritaikymo lietuvių kalbai projektą ir ėmėsi jį prievarta įgyvendinti. Rusiškomis raidėmis suskubta išspausdinti evangelijų, kantičkų, katekizmų, kalendorių ir kt. knygų. Tačiau lietuviai jų kratėsi, pašaipiai jas vadino „graždankomis“ ir labai mažai pirko.
Su dideliu smalsumu buvo pasklaidyti „Varpo“, leisto Tilžėje, komplektai, Simono Daukanto „Lietuvos istorija“, kurios išleidimo data 1893 metai, J. Pronskaus ir A. Dėdelės knyga „Reportažai“ iš serijos „Žurnalistikos kursai namie“, spausdintos 1933 m. Kaune, ir daugelis kitų.
Ričardą Venckų žinome kaip aistringą knygos mylėtoją. Jo asmeninėje bibliotekoje sukaupta tūkstančiai unikalių spaudinių, vien autografuotų knygų – daugiau kaip tūkstantis.
Jis Kauno kolegijoje savo iniciatyva yra įsteigęs ir caro valdžios draudžiamos lietuviškos spaudos muziejų. Ričardas pasakojo, kaip rinko retą literatūrą savo asmeninei bibliotekai ir minėtam muziejui.
Senjorų klubo narys Juozas Kundrotas apie knygnešius ir daraktorius yra išleidęs keletą knygų. Tai „Knygnešių šventa gadynė“, „Sakmė apie knygnešį“, „Įskelti titnagą“ ir kt. Kolega pasidalijo įspūdžiais, kaip rinko medžiagą savo romanui apie garsųjį knygnešį Jurgį Bielinį, savo keliones į kitų žinomų knygnešių gimtąsias vietas.
Akcentuota, kad 40 metų trukęs spaudos draudimas padarė didžiulę žalą lietuvių tautos savimonei, jos kultūrai. Net daugelis šviesuolių tada manė, kad Lietuva bus amžiams ištrinta iš pasaulio žemėlapio.
Adomas Mickevičius savo poemos „Konrodas Valenrodas“ pratarmėje rašė: „Lietuva jau yra visiškai praeityje“. Tačiau taip nenutiko.
Kad lietuviai neužmiršo savo prigimtinės kalbos, neįkainuojami nuopelnai priklauso knygnešiams, jų begaliniam pasiaukojimui. Česlovas Milošas savo traktate „Tėvynės ieškojimas“, apmąstydamas draudimo lotyniškomis raidėmis padarinius ir knygnešių triūsą, rašė: „Tiktai 1869 – 1886 metais jie pernešė per sieną apie keturis milijonus lietuviškų spaudinių.
Visa tai prikėlė lietuvių tautą naujam gyvenimui, ir neperdedant galima pasakyti, kad ši tauta, pralaimėjusi istorijoje, dar kartą gimė iš filologijos. Juk lietuvių kalbai grėsė pavojus išnykti kaip gėlų kalbai Airijoje“.
Tai itin reikšminga frazė, kelianti daug pamąstymų, suvokiant žinomų ir nežinomų knygnešių, atlikusių neįkainuojamą žygdarbį, veiklą, jos mąstą.
LŽS ir žurnalistikos senjorų klubo MES nario, fotografo Ričardo Šaknio nuotraukos