Mantas Dubauskas aiškinasi, ar televizijos juokina žmones
Kai buvau aštuntoje klasėje, su draugu leidome humoro žurnalą, pretenzingai pavadintą „Super M ir A” pagal mūsų vardų pirmąsias raides. Tame žurnale, kurį atstojo paprastas sąsiuvinis, rašydavome, mūsų manymu, juokingas istorijas.
Tada laikraščiuose buvo populiarūs skelbimai apie parduodamą karvės pieną. Mes savo žurnale irgi turėjome skelbimų skiltį. Ir joje rašėme tokius skelbimus kaip šis: „Superkame arklio kefyrą.”. Ir nurodydavome kurios nors mokytojos arba klasioko telefoną. Dar rašėme televizijos programą. Joje buvo tokios laidos kaip „Telebimbalam“ ir „Labanakt, tėveliai”.
„Super M ir A“ rodėme tik bendraklasiams, nes atrodė, kad kitiems tai bus nejuokinga. O štai dabar manau, jog su tokiais pokštais nesunkiai prasimuštume į televiziją. Tiesa, tai nereiškia, kad praėjus dviem dešimtmečiams vaikiškas sąmojis tapo juokingesnis. Tiesiog kartelė nusileido taip žemai, kad teko užkasti ją po žeme.
Nacionalinis transliuotojas, kadaise rodęs laidą „Juokis”, nusprendė nebejuokinti žmonių. Tačiau gegužės mėnesį visai atsitiktinai pamačiau „Juoko kovas” per BTV. Įsijungiau kaip tik tuomet, kai vaikinukas iš Kauno pasakojo istoriją: „Chuckas Norrisas yra toks kietas, kad kai kiti plaukia upe, jis plaukia asfaltu. Todėl Kaune nėra asfalto – jis, matyt, praplaukė.”
Palaikau šį nesusipratimą dalyvio jaudulio pasekme – gal jis tiesiog pamiršo pasakyti, kad Kaunas yra vienintelis miestas, kuriame Ch. Norrisas niekada neplaukioja? Arba kad nenugalimąjį kovotoją su blogiu įveikė Kauno Savanorių prospektas?
Todėl klausausi toliau. Antroji istorija – apie tai, kas būtų, jei metalistai atvažiuotų į vaikų darželį. Manote, kad išmokytų vaikus keiktis? O gal patys atsiverstų į „popsą”? Blogiau. Jie metalo stiliumi dainuotų vaikams lietuvių liaudies dainas. Teksto esmė – kaip du gaideliai kūlė dvi višteles, kurios pačios pasisiūlė dalyvauti šiame procese. O tuo metu musė kažką nešė, saulė samagoną virė, mėnuo nusitašė.
Tiesa, kai kurie pasirodymai vis dėlto originalūs ir įdomūs. Pavyzdžiui, vaikinas, kuris įtikinėjo, kad gali priversti publiką elgtis taip, kaip jis nori.
Kasėme tokius skelbimus kaip šis: „Superkame arklio kefyrą“
Išsitraukęs popieriaus lapą jis pareiškė, kad ten parašyta, ką visi netrukus padarys. Lapą pasuko taip, kad būtų galima perskaityti pakreipus galvą į dešinę. O ten buvo užrašas: „Jūs palenksite savo galvą į dešinę.” Paprasta, bet linksma. Ypač po nevykusių pasirodymų.
Todėl pradėjau svarstyti: gal televizija specialiai pakviečia vieną kitą nelabai talentingą dalyvį, kad kitų sugebėjimai geriau atsiskleistų? Panašiai kaip Lietuvos krepšinio rinktinė prieš olimpiadą pasikviečia islandus, kad pasirengimo ciklą užbaigtų garantuota pergale.
Taigi susirandu ankstesnės savaitės laidą. Ją pradeda susilenkęs vyrukas, vaidinantis du šiauriečius.Tai nanajų šokis. Nesakau, kad labai juokingas, bet įdomus pažiūrėti. Tačiau tada į sceną pakilusi Aldona sako norinti pasirodyti, kad yra šmaikšti, išradinga. Ir kad gali mesti iššūkį Madonnai.
Kaip iššūkis pasirinktas anekdotas apie tai, kaip du jaunuoliai irstėsi valtele upėje. Išlipę į krantą nusprendė išsirengti, kad galėtų vienas kitą apžiūrėti. Pirmas nusirengia berniukas, o mergaitė nustebusi išvysta didelį javų lauką ir jame stovintį pirmininką su raudona kepure.
Istoriją pertraukia komisija. Kiti dalyviai, nors pasirinkę senus anekdotus, kiek pataiso įspūdį: pradedu galvoti, kad televizija gali išspausti juokingą laidą. Tačiau tašką padeda Vita iš Troškūnų, nusprendusi papasakoti eiliuotą istoriją apie bobutę, kuri pamatė kelnaičių su juostele reklamą. „Nereikia nusivilti, turiu dar tokią viltį…” – po nepavykusio pasirodymo ir toliau eiliuotai kalbėjo Vita.
O aš išties vis mažiau turiu vilties. ■
Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo (Vlaberio) piešinys „Televizija …liežuvis”