Diskusija „Žiniasklaidos šešėliai”…
Pradžia 2013-ųjų liepos mėnesio 9 d. „Kolegos žurnalistai, kada atsisakysime „klišišių”, 18 d. – „Kam reikalingi žurnalistai?”, 22 d. – „Žmogiškumas ar žmoniškumas”, 26 d. – „Žurnalistika miršta, tegyvuoja „Facebook”, 30 d. – „Prestižinę profesiją devalvuojame patys”, rugpjūčio 5 d. -„Nuomonė apie žurnalistus: jais būti (ne) rizikinga”.
Dailininko, LŽS ir NŽKA nario Vladimiro Beresniovo piešinys „Žurnalistinis varpas”
Liepos mėnesį į Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus žurnalistų internetinę svetainę parašiusi savo pastebėjimus – patarimus jaunesniesiems kolegoms, likau maloniai nustebinta, kad skyriaus valdybos pirmininkas Vidas Mačiulis stebėtinai taikliai įvardijo mano iškeltą problemą, pavadindamas ją „Žiniasklaidos šešėliai“. Iš tiesų, tų „šešėlių“, ypač pastaraisiais metais, tiek daug, kad per juos jau net „saulės“ ima nesimatyti. Šįkart ne moralais užsiimsiu, o papasakosiu, kokie yra patys nemaloniausi ir pavojingiausi „šešėliai“ Lietuvos žiniasklaidoje mano, daug metų žurnalistinį darbą dirbančiosios, akimis.
1. Apie „šventas karves“
Nors žiniasklaida ilgai buvo laikoma „sarginiu šunimi“, neleidžiančiu visu negražumu išbujoti valdžios klerkų ir kitų nedorų kėslų turinčių visuomenės veikėjų savivalei, mano nuomone, Lietuvoje tai jau – praeitis. Kodėl taip manau?
Prieš kokius dešimt ar daugiau metų neteko susidurti su leidinio, kuriame tada dirbau, vadovo nurodymais, apie ką galima rašyti, o apie ką – ne. Pasiginčydavome dėl temos aktualumo, įvykių reikšmingumo, stiliaus ar kitų dalykų, ir, kaip sakoma, išsiskirstydavome „į objektus“. Tais laikais, laimei, nebuvo jokių oficialių ar juo labiau neoficialių „instrukcijų“ žurnalistams. Tačiau laikai keičiasi…
Taigi, perėjusi dirbti į kitą leidinį jau nuo pirmųjų dienų patyriau lengvą šoką, kuris kasdien tik didėjo. (Jau žinau, kad atsiras daug mane smerkiančiųjų už tai, jog dabar, kai su tuo darbdaviu atsisveikinau, „nešu šiukšles iš buvusių namų“. Pasiaiškinsiu dėl to, tik truputį vėliau, straipsnio pabaigoje).
Taigi jau pirmosiomis dienomis susidūrus su nurodymais (kad štai tos ar anos partijos vadovybė – „mūsų boso“ draugai ar reklaminio ploto užsakovai, todėl apie juos – tik gerai arba nieko; kad viena ar kita stambi, Lietuvoje puikiai žinoma bendrovė – vėlgi „mūsų boso“ leidinių reklamos projektų partnerė, todėl apie ją tik gražius, tarybiniu raugu trenkiančius rašinėlius leidžiama kurpti; kad komentatorius prie straipsnio galima rinktis tik palaiminus „aukštesnei valdžiai“, tai yra ne geriausiai išmanančius nagrinėjamą temą, o tuos, kurie su „mūsų bosu“ yra kažkuo kažkaip susiję – gal turtingi rėmėjai, gal giminės, gal šeimos draugai, gal pirtelės suolo kaimynai ar tiesiog etatiniai nugaros nutrynėjai toje pačioje pirtelėje), norėjau viską spjauti ir bėgti lauk… Ieškotis darbo kitur.
Bet, viena vertus, nesu iš tų, kurie, susidūrę su pirmaisiais sunkumais, nuleidžia rankas, ir ne iš tų, kurie keičia darbovietes lyg kojines (man pakeisti darbą – ypatingai sunkus sprendimas, kuriam pasiryžti tenka paaukoti labai daug vidinės energijos ir sveikatos). Antra vertus, kuriam darbdaviui patinka perėjūnai, tik ir lakstantys iš vieno darbo į kitą? Kada gi tokiems, nuolat ieškantiems darbo, lieka laiko dirbti?
Be to, nesiblaškyti ir tada, ir vėliau man vis patardavo vyresnioji kolegė žurnalistė, nuolat pabrėždama, kad visuose leidiniuose – „tas pats“, įspėdama, kad aš, bėgdama nuo vilko, neužbėgčiau ant meškos… Tai ir nebėgau… Nors vis pamąstydavau, kad mano kolegė galbūt neteisi, gal tikrai ne visi leidiniai užsiima tokiais nedorais dalykais, kokius ėmiau pastebėti ten, kur dirbau. Ir kad gal nereikėtų, suglaudus auseles, kaip mano vyresnioji kolegė, klusniai tarnauti neaiškius kėslus verčiančiam realizuoti darbdaviui… Ypač kai tie kėslai būdavo nesunkiai iššifruojami ir nuolat „pjaudavosi“ su mano, kaip žurnalistės, įsitikinimais, moralinėmis vertybėmis, galų gale – atsakomybės ir elementaraus padorumo jausmu.
2. Nebuvau „šventoji“ ir aš
Taigi sukandusi dantis rašydavau „kaip reikia“ ir „ką reikia“, užsimerkdama, kad mano kalbinamas veikėjas (kaip minėjau, būdavo iš anksto nurodoma, ką kalbinti), pats iki ausų įlindęs į „mėšlą“, piktinasi kolegų politikų ar kitų sluoksnių atstovų esą skleidžiama smarve (darbu, elgesiu ar galbūt nusikalstama veikla); gėda prisipažinti, kaip aš paskambinusiems telefonu interesantams (vis dar tikintiems, kad laikraštis – paskutinė stotelė į teisybės paieškas) su didele, bet nebylia savigrauža pažadėdavau pasidomėti jų iškelta rimta problema, nors jau iš anksto žinodavau, kad toks straipsnis nieku gyvu „nepraeitų“, nes jame ne iš gerosios pusės būtų paliesti „mūsų boso“ veiklos, reklamos, pramogų ar priklausomybių partneriai; nors viduje degdavau iš nevilties, kad elgiuosi mažų mažiausiai negarbingai ir nesąžiningai, viršininkų nurodymu atakuodavau tam tikrus ūkinius subjektus, knaisiodamasi po palyginti smulkmeniškus dalykus, ir, kaip vėliau paaiškėdavo, visai ne tam, kad leidinys, kuriame dirbau, iškeltų problemą, o… kad nieko neparašyčiau!
Užtat netrukus pasirodydavo didžiulė to mano atakuoto „ūkio subjekto“ reklama… Taip bekariaudama pati su savimi, su savo įsitikinimais ir sąžine, po kurio laiko ėmiau jausti, kad šlyja sveikata, pradeda pulti ligos… Ir nieko keisto – tikrai ne kiekvienas gali gyventi „bloguoju su savimi“ ir puikiai jaustis…
3. Teisybė išbadė akis?
Neapsikentusi varginančios būsenos savo tuometinei tiesioginei viršininkei ėmiau vis atviriau priminti, kad kai kurios reikalaujamos parašyti temos – ne mano jėgoms. Galbūt tiksliau – mano jėgoms, bet man per sunku rašyti ne tai, kas iš tiesų vyksta, o „kaip reikia“; man nesuvokiama, kaip galima išklausyti ir pateikti tik vienos pusės nuomonę, „pamirštant“ pakalbinti ir antrąją pusę; ir t.t.
Pateiksiu vienintelį pavyzdį: prasidėjus „kedofilijos“ skandalui, leidinys, kuriame dirbau, ėmėsi ne informuoti visuomenę, bandydamas išsiaiškinti, kas ten iš tiesų dedasi, o užėmė, švelniai tariant, keistą poziciją – rašyti priešingai, nei rašo kitas didysis Lietuvos dienraštis. Nes, kaip nesunku numanyti, tokiu atveju išpirks daugiau laikraščio egzempliorių. Kaip manote, tai normalu? Ir ar galima po tokių dalykų stebėtis, kad žiniasklaida pavadinama „purvasklaida“, kad ja visuomenė ima vis labiau nepasitikėti?
Beje, apie minėtą skandalą buvau susirinkusi be galo daug medžiagos „iš pirmų lūpų“ (esu iš labai plačios giminės, turiu labai daug draugų ir pažįstamų ne tik Lietuvoje), primygtinai siūliausi pateikti autentišką informaciją, kaip sakoma, „tiesiai iš apkasų“, bet tokio straipsnio mano darbdaviui nereikėjo. Nes mano surinkta informacija, kaip buvo atvirai pasakyta, neatitiko „mūsų boso“ linijos… Mano nusivylimas augo ir pasiekė kritinę ribą…
Gal esu blogai (?) išauklėta, bet sunku darėsi susivaldyti – savo tuometinei viršininkei vis dažniau ėmiau oponuoti, neslėpiau nuomonės, kad kai kurie mūsų leidinio straipsniai kompromituoja žurnalistiką ir pačius žurnalistus. Tačiau užuot sulaukusi vaisingos polemikos, pajutau, kaip iš „labai gerai“ dirbančios žurnalistės tampu dirbančia vis prasčiau… Bent taip buvo galima spręsti iš man mokamo atlyginimo staigaus kryčio žemyn. Galima sakyti, iki minimumo…
Taigi užuot sulaukusi argumentų į išsakytą nuomonę leidinio straipsnių kokybės ir jame dirbančių žurnalistų atsakomybės atžvilgiu, sulaukiau tiesmuko kirčio „per piniginę“.
Tai aiškiau negu aišku – tamsta, esi nepageidaujama.
Tiesą sakant, to laukiau ir tikėjausi. Per beveik septynerius metus perkandau „mūsų bosą“, ir kitokio žingsnio iš tokio asmens, supratau, negali būti. Taigi nieko keisto ir netikėto neįvyko.
4. Kaip šaukiama, taip atsiliepiama
O dabar – apie tai, ką žadėjau straipsnio pradžioje… Nors esu principinga, šio straipsnio greičiausiai niekada nebūčiau parašiusi, taigi ir „šiukšlių“ iš buvusių „laikinosios globos namų“ neišnešusi, jei ne vienas, mano galva, gan svarbus ir reikšmingas dalykas.
Atsisveikinusi su darbdaviu išgirdau apie save visokiausių kalbų (aišku, ne iš gerosios pusės). Bene labiausiai mane užgavo nežinia kieno ir kokiais tikslais paskleisti gandai, neva aš – „per mažai dirbau“, todėl potencialiems darbdaviams esą derėtų būti atsargiems, neskubėti mane į savo kolektyvą priimti. O juk dirbti tame leidinyje man teko kaip niekad daug – kai ryte, kartais net prieš septynias, palinkdavau prie kompiuterio ir telefono – atsikeldavau nuo kėdės dažnai jau gerokai po 18 valandos (netikite – paklauskite buvusių mano skyriaus Kaune bendradarbių).
Tekdavo susirietus ilgokai trypčioti, kol skausmas nugaroje atlėgdavo, kol įstengdavau išsitiesti… Ir štai – „per mažai dirbau“! Tiesa, toli gražu ne po visais mano parašytais straipsneliais matydavosi pavardė, todėl kilo įtarimų, jog kažkas mano atliktus darbus galbūt „prichvatizuodavo“. Teiravausi to „mūsų boso“ atstovo, bet nesulaukiau nei atsakymo, nei menkiausios reakcijos…
Tai štai tokios tokelės… Pabaigoje noriu pasakyti, kad tai, ką dabar parašiau, yra tik menkas trupinėlis iš karčios, bet kartu ir naudingos patirties, kurią teko išgyventi ir sukaupti. Jei „netingėsiu“, ateityje pateiksiu ne trupinėlių ir net ne trupinių – visą informacijos apie mano, kaip žurnalistės, išgyvenimus, dirbant ankstesniame leidinyje, „riekę“…
Nuotraukose: Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė, buvusi laikraščio „Vakaro žinios|”, dabar savaitraščio „Lietuvos sveikata” žurnalistė Virginija Grigaliūnienė, kurios publikacija „KOLEGOS ŽURNALISTAI, KADA ATSIKRATYSIME „KLIŠIŲ”? ” išspausdinta mūsų svetainėje liepos devintąją, paskatino pradėti visiems svarbią diskusiją „Žiniasklaidos šešėliai”.
Vidmanto Miškinio nuotr.