Ar bandėte kada nors susisiekti su aukštais Lietuvos pareigūnais? Ne? Geriau ir nebandykite. Rašykite popierinius ir elektroninius laiškus, laukite atsakymo ir gal sulauksite. Žinoma, dažniausiai ne ministro ar valstybinės tarnybos viršininko, kaip tikėjotės, o tarnautojo, paprastai ministerijose vadinamo specialistu. Kokio, vienas Dievas žino.
Jei atsakymas jūsų nepatenkins, gal pulsite skambinti ir aiškintis, tik nieko iš to neišeis. Ministrui, jo vice ar kitam aukštam pareigūnui geriau neskambinkite. Atsilieps sekretorė arba, kaip dabar madinga sakyti, referentė ir nuobodžiaujančiu balsu paklaus: „O kokiu reikalu?“ Sužinojusi pasakys, kad ministras ar viršininkas užimtas, išvykęs, dalyvauja pasitarime, susitikime, kad šiandien jo nebus ir patars savo bėdas vėl išdėstyti raštu.
Žinoma, ministras ar koks nors kitas aukštas pareigūnas – tikrai užsiėmęs žmogus. Gal ir nėra ko tikėtis, kad jis asmeniškai išklausytų kiekvieną to pageidaujantį vargetą. Bet tuomet jo žinyboje turėtų būti sukurta tokia sistema, kad visą tą darbą nepriekaištingai atliktų dabar dažniausiai tik popierėlius nešiojantys ir juos štabeliuojantys klerkai. Kas skambintų ministrui ar kokiam nors kitam reikšmingos valstybinės įstaigos vadovui, jei viską pavyktų susitvarkyti žemesnėse valdžios grandyse?
Ką jau kalbėti apie kokį nors teisybės ieškantį, vargo prispaustą žmogelį, jei susisiekti su aukštais pareigūnais, gauti iš jų operatyvų komentarą aktualiausiu nūdienos klausimu ne taip paprasta netgi žiniasklaidos atstovams. Šią jų teisę yra įtvirtinęs Visuomenės informavimo įstatymas, kuriame nustatyti ir terminai, per kiek laiko tai reikia padaryti. Manote, mūsų valstybės vyrai ir moterys jų labai paiso?
Šių eilučių autoriui ne sykį teko kai kurių ministerijų, netgi atsakingų už teisingumą, klerkams nusiųsti šio įstatymo citatas, nurodančias valstybės pareigūnų pareigas dėl visuomenės informavimo, priminti terminus.
Prieš dešimtmetį viena žinoma žurnalistė, praradusi kantrybę laukti ministro komentaro, padavė jį į teismą ir bylą laimėjo. Sugaišo daugybę laiko, gerokai susigadino nervų, bet visgi įrodė, kad ir ministras privalo paisyti įstatymų, gerbti kitą žmogų ir jo darbą. Daug vandens nuo to laiko nutekėjo, pastaraisiais metais tokių bylų lyg ir nebuvo. Bet ar jau galime džiaugtis, kad viskas pasikeitė, kad valdžia tapo atviresnė visuomenei, priartėjo prie žmonių?
Ministro ar kito aukšto pareigūno mobiliojo ryšio telefono numeris – ir dabar kone griežčiausiai saugoma karinė paslaptis ne tik eiliniam piliečiui, bet ir žurnalistui. Jo tikrai nei maloniu balsu, nei grasinimais neišgausite iš jokios referentės ar kito pavaldinio, galite ir nebandyti. O juk, be kita ko, tas telefonas ne asmeninis, už jį iš savo kišenių moka visi mokesčių mokėtojai.
Yra ir dar viena sunkiai įveikiama siena, sauganti įvairiausio rango viršininkus nuo žiniasklaidos ir tautos. Tai – valstybės įstaigų viešųjų ryšių tarnybos ir atstovai spaudai. Atrodytų, būtent jiems labiausiai turėtų rūpėti įstaigos darbo viešumas, tačiau gyvenimas rodo ką kita.
Šias pareigas dažniausiai eina buvę mūsų plunksnos broliai. Atrodytų, lyg ir turėtų suvokti informacijos svarbą ir jos operatyvumą. Tačiau daugelis jų jau pamiršę ir savo pėsčią mūzą – žurnalistiką, ir ankstesnį darbą. Dabar jų veikos pobūdis kitoks – kalba ir rašo ne tai, kaip galbūt ir norėtų, o tai, ką liepia ministrai, įvairūs aukšti viršininkai. Toks jau tas jų darbas.
Pabandykite gauti kokios nors informacijos iš pirmų lūpų. Iki vadovų tikrai greitai neprisikasite, o visi jų pavaldiniai sutartinai pasakys: mes negalime komentuoti, nesame įgalioti tai daryti, kreipkitės į viešųjų ryšių tarnybą. O iš tiesų, kodėl negali nieko pakomentuoti kokio nors skyriaus ar departamento, atsakingo už tam tikrą sritį, vadovai? Kodėl jais taip nepasitikima? Jei jie tokie nekompetentingi ir gali pripaistyti visokių nesąmonių, gal tada juos seniai reikėjo pakeisti, o ne siuntinėti visus į visažines viešųjų ryšių tarnybas?
Ten, žinoma, iš karto pasiūlys atsiųsti klausimus raštu. Po kelių dienų tikriausiai gausite anonimišką, be jokios pareigūno pavardės, keliomis sausomis frazėmis ir kokio nors nutarimo citata ar žinybai palankiais statistikos skaičiais papuoštą atsakymą. Maloni išimtis – nebent Žemės ūkio ministerija. Gavęs tokį „komentarą“, nori džiaukis, nori verk. Nepatinka, rašyk klausimus iš naujo ir vėl lauk, kol pagaliau ta tema galbūt taps ir neaktuali.
Kaip kitaip, jei ne aukšta siena, saugančia valstybinės įstaigos informaciją ir tai, kas galbūt ne itin gražu ir teisinga, galima pavadinti tokias viešųjų ryšių tarnybas? Viešumo jose net su žiburiu dažnai nepastebėsi.
Seimo narių mobiliojo ryšio telefonai – lyg ir mažesnė karinė paslaptis, palyginti su ministrų ir įvairių valstybinių įmonių vadovų. Ne taip sunkiai galima gauti net visą jų sąrašą. Mūsų įstatymų leidėjai konkrečių žmonių bėdų nesprendžia, matyt, žmonės jiems skambina rečiau, todėl ir telefonus nėra prasmės labai giliai slėpti. Tačiau jei manote, kad visada taip lengvai susisieksite su savo išrinktaisiais, apsirinkate.
Kartą prireikus skubaus komentaro bent septyniems parlamentarams skambinau maždaug po dešimt kartų. Ne savaitgalį, ne vėlų vakarą, įprastą darbo dieną. Ir ką manote? Tik vienintelis iš tos septyniukės – Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Remigijus Žemaitaitis – nepasididžiavo ir perskambino, pastebėjęs tiek neatsilieptų skambučių.
Toks jau tas elementariausias žmogiškasis mandagumas (dauguma esame pirma karta nuo žagrės), tačiau nejaugi tiems parlamentarams iš tiesų buvo net neįdomu sužinoti, kas ir kodėl jiems tiek daug kartų skambino? Jei iš tiesų neįdomu, tuomet iš tokio Seimo nario tikrai sunku tikėtis kokios nors pagalbos ir kad jis deramai atliks savo, kaip tautos išrinktojo, pareigas.
Kodėl per rinkimus rūpinimąsi savo rinkėjais, atvirumą, skaidrumą ir viešumą deklaravę politikai, keleriems metams atsisėdę į minkštas valdininkų kėdes, visą tai pamiršta, tampa pasipūtėliais, susireikšminusiais biurokratais? Kai rinkome, tokie lyg ir nebuvo. Gal tikrai valdžia ir pareigos gadina žmones?
Nuotraukoje: Publikacijos autorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Stasys Jokūbaitis
Dailininko, Lietuvos žurnalistų sąjungos nario Vladimiro Beresniovo piešiniai