Šiandien pasaulyje vėl skamba Rūtos Meilutytės ir Lietuvos vardas. 2013-ųjų liepos 30-ąją Barselonoje šešiolikametė kaunietė plaukikė tapo Pasaulio čempione, o prieš iškovodama aukso medalį, jį dar pasiekė 100 metrų plaukimo planetos rekordą!
Mūsų svetainei atsiuntęs tik ką sukurtą čempionų čempionės Rūtos Meilutytės draugišką šaržą, laikraščio „Ūkininko patarėjas“ dailininkas Algimantas Snarskis ją labai taikliai pavadino: „Turbo žuvelė“.
Ačiū 2012 metų Londono olimpiados ir 2013 metų Pasaulio plaukimo Barselonoje čempionei auksinei Rūtelei, dėkui ir LRT televizijai, kuri gražiai, net nutraukdama „Panoramą“, parodė, o kolega žurnalistas Ramūnas Grumbinas (jis buvęs sporto komentatorius, dabar LRT radijo laidos „Ryto garsai“ vedėjas) puikiai atskleidė plaukimo varžybų niuansus.
Ramūnas buvo emocionalus, nuoširdus, gražiai ir taisyklingai kalbėjo, o kai vyko apdovanojimo akimirkos, skambėjo Lietuvos himnas, daugelį mūsų šalyje privertęs nubraukti džiaugsmo ašarą, jis s tylėjo…Nuostabu. Kam tie žodžiai, jeigu ir be jų viskas aišku?!
Šiandien visi Lietuvos laikraščiai pasakoja apie Rūtą Meilutytę ir jos naują pergalę, skirtą savo gimtinei ir jos žmonėms.
„Respublikos“ dienraštis Redakcijos skiltyje savo pastabas, pavadino
MERGAITĖ, GYDANTI LIETUVĄ
Vakar daugeliui mūsų širdy sukirbo seniai seniai apmarintas,„nukenksmintas”, dulkėmis storai apgulęs patriotinio pasididžiavimo jausmelis. Labai panašus į patirtą anuomet, Arvydui Saboniui rodant„gervę” po „Žalgirio” pergalės prieš CASK, kai imperijos provincija – viena aneksuota tautelė – sutriuškino visos Sovietų Sąjungos geriausiųjų rinktinę. Anądien keli tautiečiai mirė nuo teigiamų emocijų pertekliaus sukelto infarkto, o vieno autokatastrofoje sumaitoto žmogaus paskutiniai gyvenimo žodžiai buvo:„Kaip„Žalgiris”? Ar laimėjo?..”
Tas pats tądien nubudęs jausmelis ir vėl svaigino mus, visai lietuvių tautai susiėmus už rankų stovint Baltijos kely, lietuvių liaudies dainomis atsiginant nuo automatų ir tankų, ant Gedimino pilies suplazdant Trispalvei…
Vėl prie televizorių ekranų Lietuvoje šiomis dienomis aidi džiugesio šauksmai, euforijos aikčiojimai, ne vienas ieškojo validolio, įsisiautusiai širdžiai nuraminti, ne vienas nubraukė taip retai teatlankančią – džiaugsmo ašarą – jaunutė lietuvaitė plaukikė Rūta Meilutytė vėl grąžino mums taip ilgai tryptą tautmę savivertę – pagerindama planetos rekordą, aukso raidėmis įrašydama pasaulio istorijon ir savąjį, ir Lietuvos vardą.
Be abejo, tokiu pasiekimu džiaugtųsi ir didžiuotųsi bet kuri tauta, bet kuri valstybė. Tačiau mums, lietuviams – tautai, dvi dešimtis metų pratintai prie minties, kad yra neįgali, kad geba pirmauti vien pagal korupciją ir savižudybes, kad nebeturime ir nenorime turėti jokio bendro vardiklio, ženklinančio mūsų kryptį, pasaulėjautą, siekius, nusiteikimą kits kito atžvilgiu, – jis šiandien gyvybiškai svarbus. Ir ne tik sporto kontekste.
Svarbus kaip Justino Marcinkevičiaus „Mažvydas” gūdžiais, viltį smaugiančiais sovietiniais laikais. Kaip žodis, gestas, orus ir išdidus žvilgsnis, nutildantis mirties ir maitos su nekantra laukiančių internacionalinių šakalų staugimą, sugėdinantis troleibusų filosofus, bespjaudančius ant Lietuvos vardo, tapatinančius jį su Seimu bei pilvotais, egoizme mirkstančiais politikieriais, priverčiantis suklusti abstrakčios Europos skersvėjo perpūstą jaunimą, dėl nevisavertiškumo komplekso skubantį susilieti ar bent apsimesti, kad atstovauja kitai kultūrai, kitai sąmonei, kitoms tautoms, pagelbstintis išdainuoti taip nelengvą mums šiandien tautinės giesmės „Lietuviais esame mes gimę” antrąją eilutę: „Lietuviais norime ir būt”. Ties kuria, graudžiai išdainavę pirmąją, jau buvome įpratę nutilti.
Ir net ne sportiniai Rūtelės talentai čia yra svarbiausi – daug svarbesnė jos laikysena tų stulbinančių pergalių akivaizdoje, nors jas dedikuoti Lietuvai, atrodytų, visai neracionalus ir nepraktiškas apsisprendimas išlikti savo tautos, savos šalies kontekste, kai ją ir jos talentus priglobti linkusios turtingiausios, gausiai finansiškai atsilyginti pasirengusios šalys.
Rūta Meilutytė. Gal ji tikrai pajėgi išpildyti simboliškai skambančioje savo pavardėje užkoduotą misiją – grąžinti meilę į mūsų širdis? Meilę šaliai, meilę tautai, o pirmiausia – šeimynišką meilę vieno kitam.
Dailininko Algimanto Snarskio draugiškas šaržas „Turbo žuvelė”