Turime įspūdingą Laimono Inio sakmių, padavimų, legendų keturtomį – „Šerpaitis, vėjų dievaitis“, „Milžinai ir nykštukėlis“, „Mėnulio raitelė“ ir „Juodojo akmens laumė“. Pirmas tomas, kurio paantraštė skelbia – „kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“, pasirodė 2004-aisiais, ketvirtas – 2012-aisiais. Leidėjų vis pabrėžta, kad tai naujos literatūrinės interpretacijos apie pagonių dievus, per laiką susiklosčiusius papročius, apeigas, kas be ko – ir apie žmogaus ištvermę, drąsą, ištikimybę, didžiąją meilės jėgą.
Keturtomyje – per 60 tekstų. Galima ir atskirą monografiją parašyti, ir nebūtų prošal, jeigu kas tokio darbo imtųsi. (Juolab – savo eilės laukia penktoji knyga, skirta Mažąjai Lietuvai ir Kuršių nerijai.) Kiekvienas tekstas – gyvas ryšys su žeme, su kultūriniu palikimu, kurį laikas stumia į užmarštį.
Į žilą senovę rašytojas žvelgia pozityviu žvilgsniu, kiekviename šalies etnoregione pastebėdamas vis kitus, tik tam kampeliui būdingus savitumus. Rašo iš gilaus įsitikinimo, visu rimtumu ir atsakomybe, kuri būtina menininkui. L. Inis yra giliai įsitikinęs, kad vaikai ir paaugliai (jiems skiriami šie veikalai) į viską reaguoja itin jautriai, arba priima, arba atmeta – vidurio nėra.
Į rašytojo sielą ir sąmonę daug kas įkritę dar vaikystėje, kuri prabėgo Žemaitijoje. Jai pašvęsta pirmoji knyga „Šerpaitis, vėjų dievaitis“. Čia atgyja šio krašto istorija, senieji dievai, apeigos, papročiai. Kalba vaizdi, ritminė, melodinga (kai kur paįvairinta ir liaudies dainomis).
Sąvokos – padavimai, legendos, sakmės – mūsų sąmonėn iškelia A.Vienuolio ir V.Krėvės šio žanro kūrybą, jos bruožus, nepakartojamus charakterius. Apie V.Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“ prof. V.Daujotytė, be kita ko, yra rašiusi: „… nuotaika artimesnė „aukso amžiui“./,,,/ Pačių lietuvių gyvenimas atrodo idiliškas, šventiškas: medžioklės, puotos, pilnos arklidės paikų žirgų. Gyvenimą staigiai pakeičia priešai – kryžiuočiai. Ir tada padavimų herojai atlieka pagrindinį išbandymą – išbandymą narsa, ištikimybe tėvų papročiams ir tėvų žemei. /…/ „Milžinkapyje“ du broliai, grįždami iš tolimo krašto, parveža didelį grobį: kirvių ir kalavijų, aukso ir sidabro, geltono gintaro ir šilko skarų… Nekalbama, kad šis turtas iš kitų atimtas. Tai karo grobis.“
Laimono Inio padavimuose grobuoniškų karų niekas nekariauja, neskelbia žygių į kitus kraštus. O knygoje „Mėnulio raitelė“ Praamžiaus įsakyta: „Mušeikas sudrausminti, karą nutraukti…“ (p. 8). Čia kalbama ir apie Lietuvos gimimą, jos pirmuosius gyventojus – artojus, medžiotojus, audėjus, bitininkus. Tik paskiausiai užsimenama apie raitelius ir karius. Bet ir jiems privalu būti padoriems – negrobti, neplėšti svetimo turto. O jeigu ir nutiko taip, kad atsidūrei svetimame krašte ir nepadėjai savo galvelės, keliauk sau sveikas namo, tiesk savo geradario rankas į visas puses ir dairykis skaistaveidės, kaip tai daro geraširdis Jonas nuo Sartų („Sartų undinėlė“, p. 120- 133).
L.Inis savo siužetus grindžia hiperboline atributika, ją sužmogindamas, individualizuodamas, nevengdamas emocinio poetizavimo. Gėrio, meilės, tikėjimo, tiesos šaknų ar kovos su blogiu motyvų ieško glaudžioje vienovėje su gamta. Iš čia tie virsmai, persikūnijimai – iš vieno būvio (formos, pavidalo) į kitą. Hiperbolė groja pirmuoju smuiku, ja pasakoma daugiau, vaizdžiau, negu iš tikrųjų yra ar galėtų būti. Hiperbolė viskam suteikia daug teisių ir galių – kalbėti, veikti, mąstyti, judėti; priartina prie dvasinės būsenos.
Sužmoginti ir sudvasinti kalnai, upės, ežerai, piliakalniai, medžiai, akmenys, nes juose glūdi žmogiškoji (pirmapradė) dvasia, o daiktai, viso labo, tik patikimiausi saugotojai. Rašytojas girdi jų kalbą, dainingas poringes ir pats pasiduoda ekstazei: „Daug, oi daug gražių vietų plačiojoje Žemaičių žemėje, bet nei viena savo grožiu nei didybe negali prilygti augiai į dangų išsišovusiam, išdidžiam drūteivai galinčiui. Tylią ramią godą dabar senelis Medvėgalis godoja“ (Šerpaitis, vėjų dievaitis“, p. 166). Tačiau tas godas girdi (ir tik gūdžią naktį) tie, kurių „klausi ausis, žvitri akis“… Ir Šatrija, ir Girgždula, ir Rambynas pilni savitų godojimų… Girdima intonacija, melodingumas; veikia poetiškas ritmas, suteikiantis tekstui deklamatyvumo ir šviesaus sentimentalumo. Melodingumas, mano galva, artimas raudoms. Tik keli pavyzdžiai iš knygos „Šerpaitis, vėjų dievaitis“: „Bėgo prabėgo gailaus rudenio naktelė…“ – „Ūžavo nuūžavo spigi žiemos pūgelė…“ – „Žydo pražydo baltas pavasarėlis…“ – „Vai liūdi mano akelės, vai gelia mano širdelę didis knietulėlis…“ (p. 14, 15).
Vaizdumo dėlei atsiverskime ir „Juodojo akmens laumę“:
„ – Saulele motule, išdabink audimėlį, Mėnuli bernužėli, dabok drobinėlį…“
„ – Tėveli tėvužėli, laimink mano gyvenimėlį…“
„ – Aš žemės mergelė, o tu Dangaus švieselė…“
„ – Žinok, mergužėle, linų rovėjėle, drobių audėjėle – kas žiedelį užmauna, tas ir mergelę gauna…“ (p.14).
Nebijokim skambių žodžių: pulsuoja, tvinksi mūsų etnoso dvasia!
Nebijokim pasakyti, kad savo legendomis ir padavimais Laimonas Inis bando nuspėti (ir mums pasakyti), kokie gi buvo ankstyvosios bendruomenės namai plačiąja prasme, kas buvo dedama jų kultūros pamatuosna.
Buitinis kasdieniškumas čia gerokai nutolęs, o tradicinių žodžių, kitaip „išgraviruotų“ (nežinau, kur pasigavau šitą žodį) deriniai įgauna reto liaudiško spalvingumo, be kurio stilius suprastėtų, daug ko nustotų. Metafora ir perkeltinė žodžių reikšmė – tai, anot J. Pikčilingio, semantikos plėtimas ir kalbos turtinimas, kaip antai: „nestrubai Kražantė luteno“, „ežerėlis mirgena“, „aplinkui buriavosi kalvos kalvelės, pro kitą šoną tik šast piesta“ ir t.t. Taip kuriamas ir vietos koloritas. Arba – tai vienas „emocinio kalbos tono pakėlimo būdų“ ( J. Pikčilingis).
Pro akis nepraslysta reti vietovardžiai, hidronimai, kuriais Laimonas Inis, ne kartą pristatydamas savo padavimų knygas, yra grožėjęsis: Kupšeliai, Vilkaušiai, Linkaičiai, Spirgiai, Pilaitė, Jukštaičiai, Meldė, Sūduona, Rausvė, Šelmenta, Dovinė, Sloniškės etc. Lyg iš kokios lyrikos knygos.
Jau sakėme, kad legendų, padavimų, sakmių siužetai grindžiami neįtikėtinais, fantastiškais elementais; tuo jie ir visa tekstų struktūra siejasi su tautosakiniu folkloru, tuo L. Inio keturtomio pavidalai kelia smalsumo ir įdomumo, praplečia mūsų (ypač jaunojo skaitytojo) estetinę vaizduotę, tuo parodoma, kad mūsų gimtasis kraštas turtingas folkloru su tautos etnoso dvasia, nuspalvinta lengvo humoro, komizmo spalvomis su nekaltos, šmaikščios apgaulės žiežirbomis ir žaisme. Gaila, kad apie juos plačiau literatūrologai dar nėra kalbėję.