Šiandien, rugsėjo 24-ąją, Žurnalistų namuose Vilniuje renkasi almanacho „Žurnalistika“ naujoji redkolegija, vadovaujama darbščios ir patyrusios (puiki Delfi portalo mokykla), kūrybingos ir principingos (ji yra Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narė) žurnalistės Aistės Žilinskienės. Posėdyje bus ne tik aptartos 2013-ųjų antrojo „Žurnalistika“ numerio temos, bet ir pasidžiaugta „per skausmus gimusio” ir tik ką pasirodžiusiu…
O galėjo ši „Žurnalistika“ ir nepasiekti skaitytojų. Tai galima suprasti iš šio numerio vedamojo „Redaktorių žodis“:
„Šis redaktoriaus žodis bus neįprastas, nes 2013 metų pirmojo pusmečio „Žurnalistika” tapo išskirtiniu leidiniu. Vidmanto Valiušaičio pradėtas redaguoti leidinys birželio mėnesį jau pakliuvo į naujos redaktorės Aistės Žilinskienės rankas. Leidybos reikalai negali stovėti vietoje, todėl redaktorystės tarpuvaldžiu šiam numeriui dalį kūrybos ir administravimo pridėjo ir LZS bei NZKA pirmininkas Dainius Radzevičius.
Visi trys redaktoriai vieningai sveikina almanacho skaitytojus, sulaukusius dar vieno „Žurnalistikos” numerio. Kiek sunkiau būtų kalbėti apie pačią žurnalistiką, kurios, pasak šio nu¬merio pagrindinės temos herojaus Rimvydo Valatkos, ateitis labai liūdna. Ir tokiomis įžvalgomis dalijasi ne tik jau uždaryto „15 minučių” vyriausiasis redaktorius. Jo mintis apie fantomų žiniasklaidą tęsia Denisas Tarasenko. O vos pusmetį „Gimtąjį Rokiškį” redaguojanti Svetlana Vitkienė jau turi
šviesių įžvalgų apie rajonų spaudos perspek¬tyvas ir žurnalistų galimybes.
Spaudos laidojimas – dar per ankstyvas procesas.Taip kalba ne vienas leidėjas. O štai praėjusiųjų metų gruodį Mindaugo Jackevičiaus portale DELFI skelbtas straipsnis „Skaitytojai skelbia spaudos mirtį” remiasi gyventojų apklausos duomenimis. Jie yra negailestingi spaudai, ypač dienraščiams: vos 7,2 proc. gyventojų naujienų ieško spaudoje, o internete ir televizijoje tai daro maždaug po 45 proc. žmonių.
Na, o tiems, kas sako, jog televizija ir internetas yra kaip „greitas maistas” ir tik spauda turi didesnę išliekamąją vertę, gali būti suduotas ir mirtinas smūgis – apklausos duomenimis, jei išgirstų naujieną, tačiau abejotų jos tikrumu, 46,5 proc. apklausos dalyvių informaciją tikrintų internete, 25,7 proc. – jungtų televiziją ir tik 5,6 proc. respondentų informacijos ieškotų spaudoje. Iš esmės taikerta ir per stipriausią visų laikų spaudos turėtą pasitikėjimo mandatą.
Ką daryti?
Apie tai galima galvoti, galima diskutuoti. Bet… Galima ir kurti naujas iniciatyvas, kurios padėtų atgimti žurnalistikai. Net tiriamajai. Apie tokias iniciatyvas Lietuvoje ir užsienyje informacijos taip pat rasite šiame almanache.
Vis dėlto tyrimai ir apklausos nėra vienintelis šaltinis, kuriuo galime remtis ir daryti galutines išvadas. Ne kartą istorija parodė, kad apokaliptinės prognozės tėra tik prognozės. Todėl apie situacijas ir gyvenimiškus tarpsnius, kuriuos galime vadinti „ties riba“, šiame numeryje Audriui Makauskui atvirai pasakoja buvęs ilgametis naujienų agentūros vadovas Artūras Račas.
Pasaulinis ekonominis ir pilietinis pesimizmas, atrodo, keliasi ir į žiniasklaidos rinką. Labai daug žurnalistų Lietuvoje nusivylę savo profesija, jos prestižu. Ką jau kalbėti apie finansus. Tačiau yra kolegų, kurie myli savo profesiją, dirba ir nesiskundžia. Jie tiki žurnalistika, jos rytojumi.
O tikėjimas yra beveik nenugalima energetika. Todėl norintys pasisemti įkvėpimo turėtų atidžiai paskaityti Vytauto Zeimanto straipsnj apie kauniečius kolegas Teklę ir Vidą Mačiulius. Abu jie žurnalistai ir abiem
žurnalistika yra pašaukimas. O Vidas daugelį metų dar ir vadovauja LŽS Kauno apskrities skyriui, prižiūri Žurnalistų namus Kaune.
Be jokios abejonės, šiame numeryje tikrai bus svarbiausių žurnalistikos įvykių apžvalga ir kronika. Ji fiksuoja faktus, bet tuo pačiu rodo, koks gyvas žurnalistikos pasaulis. Ir galbūt trumposios žinios apie kolegų karjeros vingius, apie Lietuvos žurnalistų sąjungos įkurtą Žurnalistinių tyrimų fondą ar solidžiausias premijas gavusius žurnalistus-kūrėjus tėra tik smulkios detalės iš skruzdėlių gyvenimo, tačiau žurnalistika ir žiniasklaida šiandien iš tiesų primena milžinišką skruzdėlyną. Jame yra ir darbininkų, ir tranų, ir motinėlių.
Tad skruzdėlių gyvenimo grožį, tikiuosi, puikiai atskleis ir kolegės Gražinos Sviderskytės straipsnis apie mūsų skrydžius, kurie leis „būtinai paspausti ranką kiekvienam, kas kantriai sėja, puoselėja pavienius prošvaisčių daigus”.
Nuoširdžiai ir kolegiškai gero skaitymo linki Vidmantas Valiušaitis,
Dainius Radzevičius,
Aistė Žilinskienė