Sukako penkeri metai, kai internete pasirodė svetainė (www.kaunozurnalistai.lt). Per 60 mėnesių pateikta daug informacijų, reportažų, komentarų, filmų, laidų…Už tai dėkojame mūsų bendradarbiams ir, žinoma, skaitytojams, iš kurių sulaukiame vis daugiau atsiliepimų ir gerų įvertinimų. Internetinė svetainė turi savo ,,skaitliuką“, todėl viską žinome… Pavyzdžiui, kad šiandieninė ,,Aktualijų“ publikacija yra dutūkstantoji! Simboliškai, kad ją parašė kūrybingiausia mūsų kolegė, pernai apdovanota medaliu ,,Už nuopelnus žurnalistikai“ , LŽS ir NŽKA narė Virginija GRIGALIŪNIENĖ, o mintimis apie žiniasklaidą dalijasi Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, LŽS pirmininko pavaduotoja Audronė NUGARAITĖ, kuri dalyvavo Kauno žurnalistų namuose surengtame seminare. Skaitykite…
***
„Šiandien visuomenė jau nebegali išgyventi be mediadizacijos visur – ne tik žiniasklaidoje, – pirmiausia akcentavo prof. A. Nugaraitė. – Ne be pagrindo garsūs mokslininkai sakė, kad medijos yra tarsi mūsų tęsiniai, kad nori nenori jos šiandien yra visur“.
Pranešėja pasiūlė kartu padiskutuoti, kaip keičiasi viešoji erdvė, kaip ji tampa vis labiau mediadizuota.
Apie informacijos srautus
Įdomus faktas tas, kad šiandien, anot profesorės, žmogus iš savo asmeninės patirties įsisavina tik nuo 10 iki 20 proc. informacijos. Likusią informacijos dalį gauna iš komunikacijos, iš visuomenės informavimo priemonių. Todėl galima teigti, kad tai ir yra medijinis aspektas – kad medijos formuoja žmonių pasaulį.
„Mes per medijas gauname didžiausią informacijos srautą, nesvarbu, kad yra feisbukai, kad yra tviteriai… Kažkas mums suformuoja tikrovę, – pabrėžė profesorė. – Mokslininkai yra gražiai pasakę, kad medijos tampa terpe, kuri mums įsiūlo informaciją apie tikrovę pakeistinės patirties pavidalu. 10 – 20 procentų mūsų pačių patirtis, o likusioji dalis – pakeistinė patirtis. Būtent dėl to medijos mediadizacijos procese nėra nesvarbių dalykų. Medijos tampa tam tikra tos pačios tikrovės regimybe. Nes, kaip minėjau, būtent iš jų mes gauname apie 80 proc. informacijos“.
Apie medijinį raštingumą
Mes neatsparūs medijoms, nes daugeliu atvejų jų pateikiamą informaciją priimame kaip tiesą. Nors puikiai žinome, kad, nepaisant to, jog vizualinė komunikacija populiarėja, viskas pateikiama (nufilmuojama, sumontuojama, sumodeliuojama ir pan.) būtent taip, kad tos informacijos vartotojas matytų tai, ką norima kad matytų. O juk galima žmogų nufilmuoti įvairiai: vienu atveju jis gali būti paniuręs, kitu – besišypsantis. Ką norima ištransliuoti, tas ir ištransliuojama.
„Šiandien mes dažnai svarstome, kiek medijų skleidžiamas turinys atitinka tikrovę, bet aš manyčiau, o ir mokslininkai dėl to sutaria, jog svarbu yra tai, kiek šio turinio įtaka išprovokuoja atskirus diskursus, arba, jei kalbame „žmogiška“ kalba, kiek pateikiamas įvykis yra išpučiamas, kiek jis hiperbolizuojamas, – tęsė profesorė. – Gali būti visai nereikšmingas įvykis, bet žiniasklaida nuo jo „raudonuoja“ savaitę ar pusę metų (prisiminkime atlikėjos nulaužtą nagą), kai tuo tarpu galėtų rašyti apie išties svarbius dalykus, tarkime, biudžeto svarstymą, ekonomikos pokyčius, socialinių klausimų sprendimą ir panašiai“.
Taigi esminis dalykas, profesorės žodžiais, yra tai, kiek pati medija išpučia burbulą, į kurį mes atkreipiame dėmesį. Todėl kai ištisai apie vieną kurį nors įvykį rašoma, po kurio laiko kyla klausimas, ar tai tikrai yra pagrindinė gyvenimo naujiena. Mediadizuotoje aplinkoje, anot profesorės, yra svarbiausia, kaip žiniasklaidos priemonė sugeba „pasigauti“ temą, atliepiančią paminėtiems dalykams.
Apie medijų kaitos fazęDidieji pasaulio žiniasklaidos internetiniai portalai (Gardien, Washington Post ir kt.) yra įsidiegę mygtukus, leidžiančius vartotojui atsirinkti, kas jam patinka. Būtų labai gerai, jei ir lietuviškojoje internetinėje žiniasklaidoje atsirastų tokie mygtukai, kurių pagalba vartotojas galėtų numesti į šalį, kas nepatinka, ar, tarkime, panorėjęs turėtų galimybę pasididinti patikusią nuotrauką ir pan.
Žiniasklaidai padeda ir buvimas socialinėje medijoje, todėl labai gaila lietuviškų regioninių šalies laikraščių (internetinėse versijose), kurie vos palaiko savo gyvastį. Profesorės nuomone, reikėtų labiau dėl to stengtis. Kaip? Ogi pakaktų kiekvieną dieną prie internetinėje svetainėje publikuojamo teksto pridėti nors po kelis sakinukus, tai yra tekstą vis papildyti, o, išėjus laikraščiui, nesudėti į svetainę iškart visų tekstų, kad vėliau būtų galima jos turinį vis atnaujinti.
Nuo 2010 metų mobiliosios vartojimo technologijos pasaulyje pasiekė beveik 38 proc. – tai be galo spartus augimas. Todėl turime galvoti jau ir apie mobilumo aspektą. Kaip svarstė profesorė, galbūt, laikui bėgant, atsižaisime tuo mobilumu, bet, kita vertus, viskas, kas po ranka (čia pat laikrodis, žadintuvas, skaičiuotuvas, receptų knyga ir pan.) esą yra labai patogu. Taigi turime suvokti, kokios yra mūsų galimybės mediadizuotoje tikrovėje, kurios mums tiktų. Kol kas, nors esą ir labai liūdna tą konstatuoti, žiniasklaida mediadizuotoje erdvėje persitvarko bene sunkiausiai. Ji vis dar gyvena senuoju įsivaizdavimu, kad ją daug kas skaitė, žiūrėjo. Būtų labai gerai, kad šių dalykų įsikibę nesilaikytume ir suvoktume, kad laikas keistis.
Apie medijų temas
Dar vienas svarbus dalykas – moderniųjų medijų temos. Kas jose slepiasi? Galima teigti, kad jose slepiasi galia ir nelygybė. Tiek prieigos prasme (turi pinigų – prieisi prie interneto; neturi pinigų – neprieisi), tiek ribojimo ypatumais (yra valstybių, kurios riboja prieigą prie interneto). O interneto galia, kaip esą akivaizdu, yra milžiniška. Antai mergaitė pasiskelbia internete, kad švenčia gimtadienį, ir jos pasveikinti ateina tūkstančiai, nors tai – paprasčiausias vaikiškas papokštavimas… Arba nesenas įvykis, užfiksuotas Lietuvoje: moteriai per kelias valandas sunkiai ligai gydyti interneto dėka surinkta per 40 tūkst. eurų. Viena vertus, smagu, kad žmonės atjautūs, kita vertus, svarbus šiuo atveju ir socialinės integracijos bei tapatumo klausimas – kas mes esame socialinėje medijoje, kas yra mūsų skaitmeninė tapatybė…
Profesorė sakė nesuprantanti tėvų, dedančių savo vaikų nuotraukas į internetą. Vaikas dar negali pasakyti mamai, kad neleidžia to daryti, nors turbūt jis visai nenorėtų paaugęs matyti save internete, galbūt ne visai padorioje pozoje. Ką ten skaitmeninė tapatybė – jau kalbama net ir apie skaitmeninę pilietybę!.. Viskas keičiasi labai greitai. Kaip stebimi ir ženklūs socialiniai pasikeitimai: matome, kaip skurstame, kaip turtingėjame, kiek gebėjimų įgyjame…
Pasaulis pradėjo specializuotis socialinėse medijose – pasirenka tai, kas jam priimtiniausia, kur jo interesų laukas yra platesnis. Taip pat labai svarbu erdvė ir laikas – čia ir dabar. Todėl šiandien saitynas (žodžiai, nuorodos ir pan.) turi labai daug galimybių. Tik klausimas, ar mes jas išnaudojame… Nereikia daug išteklių – paprasčiausia, anot profesorės, reikia padaryti kažką tokio, kad saitynas (arba, lietuviškai tariant, tinklalapis), būtų gyvas, kad atėjęs žmogus rastų jį dominančios informacijos.
Apie internetinės žiniasklaidos poveikį
Svarbiausias dalykas, ko mes šiandien norime – kad būtų juntamas žiniasklaidos, tos mediadizuotos erdvės, poveikis žinojimui, emocijoms ir mūsų jausmams. Svarbiausias dalykas yra emocijos. Gerai tai ar blogai, vienareikšmiško atsakymo nėra. Vakarų patirtis sveikintina – turi būti visko. Visko ir yra, bet profesorė turi galvoje kokybišką emocionaliąją mediadizuotos erdvės pusę. Niekur nesidėsime – reikia emocijų, reikia įspūdžio, netikėtumo. Bet tą būtina pateikti kokybiškai. Lietuvoje šiandien tai – didelė problema.
„Liūdna, kad didieji šalies žiniasklaidos portalai, konkuruodami tarpusavyje, nesirūpina socialine atsakomybe ir kokybišku informacijos pateikimu, – konstatavo profesorė. – Vis dėlto, vertinant tendencijas, žurnalistikoje išliks tie, kurie nepraras reputacijos. Juk paprastai išlieka tik tie prekiniai ženklai, kuriais pasitikima“.
Apie žurnalistinės kaitos tendencijas
Žurnalistinės kaitos tendencijos – tai naujos naujienos, nauji informacijos šaltiniai, nauja sąveika ir mūsų pačių kompetencinis klausimynas – ko mums šiandien reikia? Kokio profesionalumo ir kokių gebėjimų? Antai kai kurie spaudos leidiniai (žurnalas „Prie kavos“, savaitraštis „Savaitė“) metė neįtikėtinus iššūkius! Jeigu jie leidžiami dešimtimis tūkstančių egzempliorių, vadinasi, juos išperka. Vadinasi, niša yra. Tik reikia jos ieškoti.
Apie 37 žurnalisto gebėjimusProfesorė pajuokavo neatsiliekanti nuo šiandien internetinėje žiniasklaidoje labai madingos numerologijos ir pateikė 37 patarimus, ko reikėtų profesionaliam žurnalistui.
Žmones, anot jos, pirmiausia veikia individualus žurnalistinis aspektas, kai yra labai svarbu ne tiek žurnalisto savybės, kiek požiūris į tai, ką jis daro.
„Tu gali būti vienoks, gali būti kitoks, gali būti intravertas ar ekstravertas, bet svarbiausia yra tai, kaip tu rašai, į kurią pusę lenki, kiek esi subalansuotas,“ – patarimus žurnalistams dalijo profesorė, pabrėždama, jog būtų labai gerai, jei žurnalistams subalansuotiems padėtų būti patys jų darbdaviai. Deja, dažniausiai įvyksta priešingai.
Šiandien esą labai puikiai matosi, kurios šalies žiniasklaidos priemonės kurią barikadų pusę atstovauja, kieno interesus gina. Tokį atstovavimą reikėtų deklaruoti – tik tada galėtume džiaugtis skaidria, švaria, atvira žiniasklaida.
Kitas dalykas – investicijos į žurnalistą. Labai liūdna, bet šiandien darbdaviai į savo darbuotojus neinvestuoja. Dauguma šalies žurnalistų gali patvirtinti, kad kvalifikacijos, gebėjimų ugdymas – paties žurnalisto reikalas. Pati organizacija, darbdavys, į žurnalistą nieko nenori įdėti.
Žiniasklaidą esą labai veikia ir išoriniai dalykai – konkurentai, kitos žiniasklaidos priemonės. Ir neretai – blogąja prasme. Pavyzdžiui, jei kuri nors internetinės žiniasklaidos priemonė ką nors daro ne taip, ir aš darysiu tą patį. Bet gal pirmiausia reikėtų kelti kitą klausimą – jei kiti rašo apie papus, kodėl aš turiu apie tai rašyti? Ir ar tikrai turiu tą daryti?
Šiandien jau kalbama apie antraščių visuomenę, nes antraštė tampa pagrindine žinia, kurią gauname, norėdami ką nors sužinoti.
Anot profesorės, lietuviškajai internetinei žiniasklaidai iki tarptautinio lygio dar toli. Toks lygis mūsų link esą juda labai sunkiai. Daugeliu atvejų pataikaujama skoniui, norinčiam kraujo, keršto, neapykantos, ir iškart kyla klausimas, ar žiūrovas tikrai turi tą žinoti, ar tikrai tiek daug informacijos apie įvykdytus net menkiausius kriminalinius nusikaltimus žmogui reikia?
Dar viena bėda – informacijos kokybės problema. Pasaulis išlaiko kokybinės žurnalistikos principus (apklausiama ne mažiau 2-3 žmonių, remiamasi šaltiniais, dėl kurių patikimumo žmonėms nekiltų abejonių). Labai norėtųsi, kad ir Lietuva tokį lygį pasiektų kuo greičiau.
Labai svarbu yra ir žiniasklaidos atsakomybė, ir atskaitomybė – kiek žiniasklaida yra atskaitinga ir atsakinga savo darbuotojams bei visuomenei.
Užsienio portaluose esą viskas išklota apie jų atsiradimą, pokyčius, ryšius, kapitalą ir t. t. Ten net apie autorius galima rasti daug informacijos – ką yra nuveikę, kuo nusipelnę. Tai prestižo, reputacijos dalykai, prisidedantys prie to, kad žiniasklaida išliktų, kad ji netaptų socialinio tinklo, srautine informacija. Juk socialinis tinklas pateikia srautinę informaciją, o žiniasklaidos portale visa pateikiama informacija jau yra sudėliota, suklasifikuota, sugrupuota…
Kitas svarbus dalykas yra aktualių naujienų kriterijai, iš kurių bene svarbiausias yra netikėtumo kriterijus. Naujiena turi būti netikėta, nors, tiesa, kartais netikėtumą sukuria patys žurnalistai. Ir nebūtinai blogąja prasme. Tarkime, akcentuojama žmogui, kad jei jis to ar ano nepadarys, gaus mažesnę pensiją; jei susižavės greitųjų kreditų pasiūlymais, gali turėti daug problemų, ir t. t.
Labai svarbu ir tai, kokie yra naujienos atrinkimo kriterijai. O jie turi būti aiškūs ir išsakyti. Ir būtent didieji pasaulio žiniasklaidos internetiniai portalai tą labai aiškiai deklaruoja, aiškiai parodo esantys tie šaltiniai, kuriuose skaitytojas gaus patikimą informaciją, kurios nereikės tikrinti, kurios teisingimu nereikės abejoti. Tai yra labai svarbu. Pasitikėjimas susijęs ir su atsakomybe, ir su atskaitomybe.
Apie žurnalisto darbo trūkumusDidžiausi žurnalisto darbo trūkumai, anot profesorės A. Nugaraitės, yra neprofesionalumas ir specializacijos neturėjimas.
Universalumas (konteksto prasme) žurnalistui esą yra gerai, bet specializacija keliose srityse irgi turi būti. Kai to nėra, atsiranda ir klaidų, ir kitų nepageidaujamų dalykų.
Žurnalisto darbo kokybę išduoda asmeniniai, profesiniai bei techniniai įgūdžiai. Kokius įgūdžius privalo turėti žurnalistas? Jei kalbama apie asmeninių įgūdžių grupę, pirmiausia paminėtini smalsumas ir tikslumas (padeda atrasti įdomią informaciją ir nepadaryti klaidų). Dar labai svarbu atsparumas, geras laiko planavimas, adekvati reakcija į kritiką, geri socialiniai įgūdžiai. Taip pat – gebėjimas dirbti komandoje, imlumas pokyčiams ir naujovėms.
Iš profesinių įgūdžių pirmiausia esą paminėtina plačios bendrosios žinios, žurnalistinė etika, žurnalistinio lauko supratimas, kitų kultūrų ir autorių teisių išmanymas. Labai svarbu ir gebėti įvertinti naujienos aktualumą, turėti pasakojimo kūrimo įgūdžių.
Žurnalistui reikalingi techniniai įgūdžiai, padedantys analizuoti ir apibendrinti didelius duomenų kiekius (nes reikia greitai atsirinkti, kas svarbiausia), sukurti pažinčių tinklą, gebėti internete tikslingai ieškoti informacijos ir kt.
Sėkmingam žurnalisto darbui, anot profesorės, būtinos ir psichologinės savybės, gyvas, intuityvus protas, drąsa spręsti problemas ir, be abejo, gebėjimas rašyti nuoširdžiai – kad tai, ką parašysi, žmogų įtikintų…
Apie pagrindinius etikos principus
Profesorė dalyvauja Darbo grupės, kuri inicijuoja naujojo Žurnalistų etikos kodekso parengimą, veikloje.
Anot jos, 6 etikos principai, atsispindintys visuose europiniuose etikos kodeksuose, yra tokie: tikroviškumas, renkant ir pateikiant informaciją; saviraiškos ir komentavimo laisvė ir šių teisių gynyba; lygybė nediskriminuojant ko nors dėl rasės, lytiškumo, religijos ir t. t.; sąžiningumas, naudojant tik teisingas priemones informacijai gauti; pagarba šaltiniams bei nepriklausomybė nuo kyšio ar kitos išorinės įtakos.
Taigi koks šiandien turi būti žurnalistas?
Atsakymas trumpas ir aiškus: visapusiška, universali, profesionaliai dirbanti asmenybė.
Tačiau ar toks profesionalas šiandien reikalingas lietuviškosios žiniasklaidos rinkai?
Nuotraukose: Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoja Audronė Nugaraitė su LŽS Kauno apskrities skyriaus nariais
www.kaunozurnalistai.lt nuotr.