„Duok ir man pakalbėt!”
1957 metų paskutinį balandžio vakarą (specialiai prieš Gegužės Pirmosios šventę) kai kurių vilniečių namuose sužibo maži televizorių ekranai. Tie, kas tokių ekranų neturėjo, ėjo pasižiūrėti pas kaimynus. Radosi nauja tradicija, pasiėmus buteliuką traukti į svečius pamatyti „spardančio Saunorio“ arba „dainuojančio Marijošiaus“. O pirmiausia – kaip gyvų, tik smarkiai sumažintų, pirmųjų televizijos pranešėjų – Gražinos Bigelytės ir Juozo Baranausko. Dar po keleto metų prasidėjo pirmosios transliacijos „iš įvykio vietos“ didžiulėmis lyg spintos telekameromis. Į vieną tokių transliacijų 1962-aisiais prisiėjo pirmą kartą „įlįsti“ ir man.
1962-ųių ruduo. Tuometiniame Lietuvos dailės muziejuje (senojoje Vilniaus rotušėje) teko su draugais rengti, berods, antrąją pokario respublikinę fotografijos parodą. Jaunas LDM direktoriaus pavaduotojas Romualdas Budrys pamokė mane rišti „muziejinį mazgą“. Tą mazgą slankiojant, galima ilginti arba trumpinti virveles ir gražiai sulygiuoti kabinamus paveikslus, įrėmintas fotografijas.
Kai paroda buvo parengta ir atidaryta, Lietuvos televizija (tuomet vienintelė ir todėl geriausia) paprašė pabūti transliacijos vedėju. Vieną pavakarę prie muziejaus atvažiavo pirmasis „katėesas“ (KTS – kilnojamoji televizijos stotis). Iš ten tvirti vaikinai į rotušės vestibiulį nutempė storus laidus, prie jų prijungė porą kamerų ir pasirengė tiesioginei transliacijai. Jokių vaizdo magnetofonų dar nebuvo (trumpus siužetus žinioms filmuodavo siaurajuoste kino kamera).
Man liepta su mikrofonu atsistoti per trejetą metrų nuo grotuoto lango (kad matytųsi dalis ekspozicijos). Turiu laukti, kol virš artimos kameros užsidegs raudona lemputė, reiškianti transliacijos pradžią. Pagaliau suraudonuoja „vilko akis“, matau save kontroliniame monitoriuje, apima įžanginis kinkadrebis, bet jau reikia kalbėti. Vos pasakau pirmąjį sakinį, kai už nugaros pasigirsta įkyrus beldimas į langą. Kad bilsnojimas nepakliūtų į eterį, mikrofoną glaudžiu prie savęs. Kiek įmanoma, pasisuku šonu į kamerą, kad nesimatytų lango. Akies krašteliu regiu už grotų prie stiklo prigludusį veidą, tipišką neabstinentui. Pamėlęs veidas šaukia: „Duok ir man pakalbėt!”
Kaire laisvąja ranka stengiausi kuo žemiau (kad nesimatytų žiūrovams) rodyti ženklus padėjėjams. Jie išpuola į lauką ir nuo cokolinio fundamento nutraukia triukšmingą girtuoklį. Galima toliau ramiai tęsti laidą.
Nuo tada, kai tenka eiti per Vilniaus rotušės vestibiulį, grįžta atmintin tas tragikomiškas televizinis krikštas.
„Jų buvo devyniolika…“
Turiu neramią žmoną. Ji labai mėgo ir tebemėgsta keliauti. Pirmą kartą į ilgesnę kelionę mudu patraukėme 1965 metų vasarą. Pasirinkome autostopą, kuris tada buvo labai populiarus. Už keletą rublių buvo galima įsigyti knygelių su talonais įvairiems atstumams. Atsistoji prie plento ir, ištiesęs ranką, stabdai pakeleivingas mašinas, dažniausiai – sunkvežimius. Lengvųjų anuomet buvo nedaug, nes jas turėjo tik dideli viršininkai arba apsukrūs vertelgos. Ne taip, kaip dabar, kai kone kiekvienas vos prakutęs vaikėzas laksto su „bėemvuškėmis“ ar „mersais“ ir mirtinai tvojasi į kitas mašinas bei pakelės medžius.
Taigi, būdavo, pavažiuojam keletą dešimčių, o kartais ir šimtų kilometrų, atplėšiam atitinkamai talonų geradariui vairuotojui. Surinkęs tam tikrą talonų kiekį, vairuotojas galėjo juos pateikti į „Autostopo“ centrą ir gauti vertingą prizą, kartais – net televizorių. Palaipsniui vairuotojai išgudrėjo ir viso autoparko surinktus talonus atiduodavo vienam kolegai, kad jis greičiau gautų dovaną. Paskui ateidavo eilė kitam ir taip toliau.
Per savo pirmąją autostopinę kelionę aplankėme Rygą, Tartu, Taliną, Pskovą. Pakeliui sustodavome ir šiaip įdomesnėse vietose – kaip kad Aleksandro Puškino tremties dvare Michailovskoje. Daug fotografavome, bendravome su sutiktais žmonėmis. Nakvodavome, kur pavykdavo įsiprašyti – dažniausiai į kokius nors bendrabučius ar pigius viešbučius. Į Vilnių grįžome kupini gražių įspūdžių. Apie kelionę pasisiūlėme papasakoti per televiziją. Mūsų pasiūlymas buvo palankiai priimtas.
Nurodytą dieną ir valandą atvykome į S. Konarskio gatvę, kur atokiai dunksojo vienišas keturaukštis pastatas. Kadaise jis statytas vaikų internatui, bet 1956 metais aukštoji valdžia sumąstė šį rūmą atiduoti Radijo komitetui. Atsirandant televizijai, keturiasdešimties kvadratinių metrų pusrūsio patalpa atiteko pirmajai studijai. Į ją mus įleido pasirepetuoti ir pasodino prie nedidelio stalelio su stoveliu nuotraukoms. Iš studijos šonų į mus „žvelgė“ dvi didžiulės kameros.
Parepetavę išėjome iš studijos, pasiėmėme savo kelioninius krepšius (viename jų buvo rankinukas su dokumentais, pinigine) ir patraukėme į miestą, o po keleto valandų turėjome sugrįžti jau į tikrą laidą. Nutarėme užkąsti. Maniškė išsitraukė piniginę, dirst – o ten tuščia… Kaip? Kada? Kur? Mąstom šiaip, mąstom taip, bet kartu suvokiam, kad mus apšvarino tada, kai repetavom studijoje, o savo daiktelius palikome jos prieigose koridoriuje…
Vaje, kažkas iš tenykščių (juk pastatą saugojo milicija) „pasiskolino“ mūsų paskutinius devyniolika rublių. TOKIOJE vietoje! Pačioje TELEVIZIJOJE! Koks siaubas… Mus persmelkė gėda, kad taip atsitiko MŪSŲ televizijoje. Maniškė griežtai tarė:
– Aš į TEN daugiau nevažiuosiu. Jei nori, pats vienas galėsi plaikstytis prieš kameras.
Vos pavyko perkalbėti Grįžome. Laida prasidėjo, ir abu lyg mediniai vos judinome liežuvius. Negana to, „iškrito“ viena kamera. Visas krūvis teko kitai, ant kurios pakibo abu operatoriai. Po laidos pasiguodėme kažkuriam iš šeimininkų, kas nutiko. Neišgirdome nustembant:
– Deja, pas mus kartais pasitaiko. Baisiausias yra namų vagis. Sakote, jų buvo devyniolika? – beveik juokais nuleido mūsų bėdą.
Tačiau mums visai nebuvo juokinga. Už tokią sumą anuomet vasarą buvo galima nupirkti 190 puslitrinių butelių pieno (neskaitant stiklinės taros, kurią supirktuvės priimdavo atgal). Šiandien toks kiekis vidutinio riebumo pieno paketuose, pavyzdžiui, po tris litus atsieitų netoli trijų šimtų. O, ir algos mūsų tesisuko apie šimtą rublelių. Vo tep, kaip sako žemaičiai.
Šlapiagalvis ir futbolas
1966 metų vasara. Vis dar per vienintelę Lietuvos televiziją vedu laidų ciklą iš fotografijos istorijos. Prieš vieną jų atskubėjau smarkiai nusiplūkęs į redakciją iš kažkokio renginio ar susitikimo. Iki tiesioginio eterio lieka nepilnas pusvalandis. Reikia nuosekliai sugrupuoti iliustracinę medžiagą, peržvelgti ir tvirčiau įsiminti tekstą, kad nekliūtų liežuvis prieš kameras. Užsikvempęs ant redakcijos stalo, pasižymiu paskutinius laidos akcentus.
Tik staiga – pūkšt iš nosies raudonas liūlys! Keli tamsūs lašai nukapsi ant laidos scenarijaus. Puolu į artimiausią tualetą. Kišu galvą po šalta srove ir ilgokai palaikau. Iki laidos lieka septynios minutės. Šlapiais plaukais sėduos prieš kamerą (laimei – televizija dar nespalvota). Užsidega raudona lemputė: eteris! Kalbu lyg robotas, nelabai suvokdamas, ką sakau. Rankos lyg medinės keičia iliustracijas. Operatoriai ir režisierė žino apie bėdą, įdėmiai mane stebi, pasirengę bet kurią sekundę sustabdyti transliaciją. Aš visas penkiolika minučių stengiuosi nedrebėti bibjodamas, kad vėl raudonai neprapliuptų nosis.
Nejučiomis užtempiu laidą kokiom 3-4 minutėm, nes norėjosi panaudoti visus atsineštus rodmenis. Už studijos pulto stiklo matau grėsmingus režisierės ženklus, kad kaipmat baigčiau. Juk jau prasidėjo dar viena tiesioginė transliacija iš pasaulio futbolo čemionato, o čia kažkoks šlapiagalvis su savo paveiksliukais trukdo ja mėgautis. Tada jį nuoširdžiai it pelnytai keiksnojo visi Lietuvos futbolo sirgaliai. Beje, tas 1966 metų čempionatas daugeliui įsiminė ne dėl mano fotografinės delsenos.
Įsivaizduokit sau, vyksta Pietų Korėjos ir Portugalijos rinktinių susitikimas. Įspūdingai pirmą kėlinį baigia korėjiečiai – 3:0. Užtat antrajame portugalai kaip žiebė ir sutriuškino azijiečius 5:3! Ta euforija vos nesibaigė labai liūdnai. Po rungtynių sušokusi į baseiną, Portugalijos komanda pajuto tikrą elektros šoką ir dėl to gedimo vos neišvirė vandenyje. Tai būtų buvusi nepalyginamai didesnė nelaimė, negu mano nosies “avarija” prieš laidą ir rungtynes…
Vilnius, 2014-ųjų gruodis
Nuotraukoje: Linksmų prisiminimų autorius, Lietuvos žurnalistųsąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys vilnietis Povilas Sigitas Krivickas
Piešinių ,,TV sraigė” ir ,,Teležmogus” autorius dailininkas, LŽS narys Vladimiras Beresniovas