Turbūt nėra laikraščio, žurnalo ar internetinės svetainės, kuriuose publikuojami tekstai būtų be jokių klaidelių. Sudėtinga stiliaus, gramatikos ar skyrybos klaidų išvengti, ypač kai tenka verstis per galvą, skubant pranešti svarbią naujieną, gerą ar blogą žinią, pirmiesiems informuoti apie šokiruojantį įvykį ir pan. Vis dėlto esu atkreipusi dėmesį, jog kai kuriose žiniasklaidos priemonėse klaidų (ir ypač tokių, kokių neturėtų daryti net pradinukas!) pasitaiko labai dažnai. Dar liūdniau, kad grubios stiliaus, skyrybos ar rašybos klaidos rėžia akį vartant lyderiais save pristatančius laikraščius (toks prisistatymas, be abejo, yra tik jų pačių – ne visuomenės nuomonė)…
Kyla klausimas: ar tą laikraštį leidžiančios bendrovės savininkai bando kiek įmanoma daugiau sutaupyti, atsisakydami stilisto (kalbos redaktoriaus) paslaugų, ar redakcijoje dirba menko raštingumo žurnalistai (vėlgi kyla minčių, kad rašybos taisyklių taip ir neišmokusius piliečius tenkina mažesnis atlyginimas)?
O gal savininkams tiesiog „dzin“, ką pagalvos skaitytojas, nes jie skaitytojo paprasčiausiai negerbia. Prisimena jį ir ima meilikauti tik artėjant kitų metų prenumeratai…
Mano nuomone, redakcija turi turėti kalbos redaktorių. Būtinai. Nes žurnalistas per tą nesibaigiantį lėkimą gali užsimiršti, apsižioplinti, paskubėti ar tiesiog pražiūrėti klaidas savo straipsnyje. Stilistas „šviežia“ galva ir pailsėjusiomis akimis perskaito tekstą, klaidas ištaiso, skyrybą patikslina ir perduoda „estafetę“ maketuotojui. Kas kita, jei redakcijoje dirbantis kalbos redaktorius yra, atsiprašant, žioplesnis net ir už pervargusį žurnalistą. O tokių stiliaus tvarkytojų, beje, pasitaiko!
Iš savo ilgametės praktikos pamenu, kaip ilgai ir nuobodžiai stilistui tekdavo įrodinėti, kad žodis „beždžionė“ rašomas su „ž“, o ne su „z“; kad „sugužėjo pilna troba svečių“, o ne „sugūžėjo…“; kad „jaunuolis baigė magistrantūros studijas“, o ne „magistratūros“… Ne, nesu visažinė – ir aš klaidų pridarau. Bet jei tikrai žinojau, kad parašiau teisingai, o kalbos redaktorius (ar leidinio redaktorius) pataisė klaidingai, nutylėti negalėjau…
Nesunku nuspėti, ką į mano priekaištus dėl žiniasklaidoje pasitaikančių stiliaus ar gramatikos klaidų atsakytų redaktoriai ar tie patys stilistai. Nieko, girdi, čia baisaus, smulkmena. Spaudžiant kompiuterio klavišus, peršoko raidės, kažkas „nukrito“ ar pasidvigubino – nejaugi verta į tai kreipti dėmesį? Vis dėlto informaciją viešai platinančiose žiniasklaidos priemonėse tokių klaidų būtų neturėtų.
Dėl tos pačios priežasties akmenėlį norėčiau mestelėti ir į valstybinių institucijų internetinių svetainių „daržą“. Regis, ministerijose ar kitose aukšto lygio įstaigose dirba tik geriausieji, laimėjusieji didelius konkursus. Tačiau labai apmaudu, kai tie „geriausieji“ sugeba pateikti svetainės lankytojams ne tik nerišlią, stiliaus ir gramatikos klaidų „prifarširuotą“ trumpą naujieną, bet net ir tos naujienos pavadinimo neįstengia parašyti teisingai! Ar pateikia klaidinančią, neteisingą informaciją.
Ką čia pamokslauti – štai įrodymai, kad mano priekaištai kolegoms nėra laužti iš piršto. Žinodama, kaip skaudžiai kai kurie redaktoriai reaguoja į kritiką, sąmoningai nerašau žiniasklaidos priemonės ar internetinės svetainės pavadinimo.
1. Lyderyste mėgstantis pasigirti dienraštis praneša: „Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse paskelbtas Meilės Lukšienės premijos laureatas. Juo tapo Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos technologijų mokytojas Donatas Kriukas. 15, 6 litų dydžio premija jam bus įteikta pirmadienį, spalio 6-ąją, Prezidentūroje“. Be abejo, tai žiopla klaidelė (premijos dydis – 15, 6 tūkst. litų), bet taip apsižioplinti leidinį nuo pirmos iki paskutinės eilutės privalančiam perskaityti redaktoriui – mažų mažiausiai nesolidu.
2. Kiek anksčiau tas pats „lyderis“, pamiršęs pažymėti, kad straipsnis – reklaminis, išsijuosęs džiūgavo, koks šaunus Seimo narys Aleksandras Zeltinis, grupės ryšiams su Iranu vicepirmininkas, išsiruošęs komandiruotėn į Iraną, kur kartu labiau pažinsiąs žmonos gimtinę. Kažin, ar ponas A. Zeltinis mintyse nekeiksnojo dienraščio vadovų, po savo nuotrauka perskaitęs štai tokį prierašą: „Nors parlamentaras Aleksandras Zeltis gyvena Lietuvoje, o jo žmona Simin – Vokietijoje, atstumas porai visai netrukdo“. Jei, pavyzdžiui, mane kas publikacijoje pavadintų Grige, tikrai neapsidžiaugčiau…
3. Dar vienas pavyzdys iš tos pačios žiniasklaidos grupės leidinio straipsnio: „Kadangi ministras pirmininkas konferencijos atidaryme dalyvauti negalėjo, jį atidarė ūkio ministras Evaldas Gustas…“ Kalbos kultūros specialistui toks sakinys, be abejjo, užkliūtų, nes rašoma, kad buvo atidaromas ministras pirmininkas, o ne konferencija…
4. „Praleidus naktį su purvinais, išgėrusiais, kartais ir linksmais pacientais supranti, ar tikrai ši specialybė man skirta“. Tai ne tiesioginė kalba, o žurnalisto pasakojimas apie šiųmetį konkursą į medicinos studijas. Jums rišlus toks sakinys? Man – ne.
5. O kaip vertintumėte dar vieną, mano įsitikinimu, garbės nei jo autoriui, nei tekstą taisiusiam kalbos redaktoriui nedarantį sakinį: „Ilgiau ketverių metų žindo įvairias negalias turintys vaikai“.
6. Keista, tačiau nei žurnalistas, nei kalbos redaktorius, kaip matyti, gali net nežinoti linksniavimo taisyklių. Štai respublikiniame laikraštyje išspausdintas straipsnis, kuriame yra ir toks sakinys: „Kilus didžiuliam nepasitenkinimui ir instituto vadovų spaudimui, kaina buvo drastiškai sumažinta, tačiau tai veikiau panašu į ribų ir kantrybės tikrinimą – pirma nustatai sunkiai suvokiamas kainas, po to jau sumažini ir tampi lyg istorijos heroju“.
7. Linksniuoti nemoka ir daugiau žurnalistų. Štai kita kolegė rašo: „Kaip teigė (…) ligoninės viešųjų ryšių specialistė, problemos šalia šios gydymo įstaigos nėra. Tiesa, toks projektas yra daugiau bandomasis, o pačio (gal paties?) projekto esmė – automobilių stovėjimo aikštelių įrengimas šalia viešojo transporto stotelių, taip pratinant bei skatinant šiuo kuo dažniau naudotis“.
8. Ne ką daugiau atsakomybės jaučia ir kita autorė, rašydama: „Čia vaistų, maisto papildų ir kitų prekių kainas euras klientai galėjo matyti jau liepos pirmosiomis dienomis. Tiesa, kaip teigia šioje įmonėje dirbanti vaistininė Aistė, kol kas žmonės nėra linkę kreipti dėmesio į kainas eurais. „Turiu pripažinti, kad kol kas tai nesudarė didelio skirtumo. Žmonės, atėję į vaistinę, vis tiek žiūri į kainą, nurodytą litas“.
9. „Mankšta ne tik sutvirtina kūną, bet ir lavinama atmintį“. „Dažnai ji net būdavo kritikuojama neva atlikėjos apranga netinka tokios sudėjimo moteriai. Moteris atrėžia, jog scena yra jos vieta“. „Medikamentų naudojimas didėja su amžiumi“. Nežinau, kaip atrodo kitiems, bet man tokie sakiniai – lyg juodraštinis, ne teksto, o jo ruošinio variantas, netyčia prasprūdęs į spaudą. Tačiau kai tokių „juodraščių“ – vos ne kiekviename laikraščio straipsnyje – labai nemalonu skaityti.
10. Ką ten klaidos tekstuose, jei net pavadinimų nesugebame parašyti taisyklingai. Antai ką reiškia didelėmis patamsintomis raidėmis išspausdintas straipsnio pavadinimas „Ir vaistininkai prisidriba“? Arba – „Demencijos riziką“. Akiai negali neužkliūti ir straipsnis su klaida pavadinime „Anoreksija – perfekcioniščių liga“.
11. Dar keli pavyzdžiai iš valstybinių institucijų internetinių svetainių. Štai skaitau straipsnį, kurio pavadinimo pradžia yra tokia: „Generalinės amsablėjos sesijoje dalyvavo…“ Sunku patikėti, kad autorius net nesivargino perskaityti tekstą iš naujo, ištaisyti korektūros klaidas.
12. Kitos atsitiktinai pasirinktos valstybinės įstaigos internetinės svetainės skiltyse publikuojamuose straipsneliuose stiliaus ir gramatikos klaidų – dar daugiau: žodžiai „Europa“ , „Europos Sąjunga“ parašyti iš mažosios raidės (ir vėlgi – pavadinimuose!), arba, dar gražiau, pranešama apie renginį, vykusį… 2017 metų vasarą! Beje, pastaroji klaida svetainėje „puikavosi“ net tris dienas, kol kažkas pagaliau pastebėjo ir pataisė…
Atsiprašau kolegų žurnalistų, kuriuos savo pastabomis įžeidžiau ar pasirodžiau esanti per daug priekabi…
Nuotraukoje: Publikacijos autorė Virginija Grigaliūnienė
Dailininko Vladimiro Beresniovo piešinys