Paskutinėmis 2015-ųjų liepos mėnesio dienomis iš UAB ,,Petro ofsetas“ 600 egzempliorių tiražu mus pasiekė almanacho ,,Žurnalistika“, kurį leidžia Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, pirmasis numeris.
Almanacho redaktorė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė Aistė Žilinskinė, beje, šiame numeryje parengusi ir įdomų pokalbį su profesoriumi Vytautu Landsbergiu, tokiais žodžiais kreipiasi:
,, Sveiki, gerbiamieji skaitytojai,
dažnai net nesusimąstome, kaip kalbame, kokiais žodžiais apibūdiname reiškinius ir žmones. Ir net nepastebime, kad jau šnekame kitų terminais. „Mums jau primesta viešojoje erdvėje kalbėti apie separatistus, apie prorusiškus sukilėlius. Ne rusiškus, o prorusiškus. Net tokie paprasti dalykai rusui jau yra atiduodami kaip kapitulia
cija, protinė kapituliacija, kai mes patys lemenam apie kažkokius atsiradusius separatistus“, – apie žodžių reikšmę kalba prof. Vytautas Landsbergis.
O jo mintis šiame almanache tęsia kiti viešosios erdvės tyrinėtojai: dr. Aurelija Juodytė, VU Komunikacijos fakulteto doktorantas Viktoras Denisenko. Jie analizuoja ir TNS LT atliktą vartotojų segmentacijos pagal psichografines charakteristikas tyrimą, suskirstantį vartotojus į tipus pagal 210 vertybinių žodžių, leidusių rinkti;
tarp bendruomenės ir autonomijos bei malonumo ir pareigos. Matyt, viskas, ką sakome, turi vienodai suprantamą baigtinę prasmę.
Šiandien žodis kaip niekada tampa svarbus, nes kaimyninės Rusijos žiniasklaida apie tuos pačius įvykius vis ryškiau kalba kitais žodžiais. Taip globaliam informacijos sklidimo procese atsiranda dilema, kas parinks geriau įsimenančius terminus ir kieno retoriką mes perimsime, tuo, matyt, ir tikėsime, atitinkamai ir gyvensime.
Nesišvaistykime žodžiais, atsakingai juos rinkimės tiek privačiame, tiek viešame kalbėjime!
Malonaus skaitymo.”
128 puslapių almanachą ,,įrėmina” konkurso ,,Lietuvos spaudos fotografija 2015″ nugalėtojo Siauros Žiūros nuotrauka ,,Diplomatija” ir kolegų prizininko Artūro Morozovo nuotrauka iš kraujuojančios Ukrainos. O tarp pirmojo ir paskutinio puslapio – daug ir įvairių publikacijų žurnalistinėmis, ir ne tik, temomis. Pavyzdžiui, kad ,,Lietuvos nacionalinis muziejus – mūsų tapatybės versmė”, o Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė, matematikos mokytoja metodininkė yra dviejų poezijos knygų autorė.
Tačiau ir apie žinaisklaidą bei žurnalistus taip pat rašoma. Intriguojantis Dainiaus Radzevičiaus publikacijos pavadinimas ,,Kai dienraščio tiražas milijonas, net ir nedidelė kritika gali būti verta kalėjimo” kaip ir Ryčio Savickio ,,Naujosios technologijos regioninių laikraščių interneto tinklalapiuose”.
Daiva Červokienė vieną savo rašinį pavadino ,,Žurnalistės veržiasi į literatūrą: Tikrovė yra įvairesnė nei išsigalvojimai (Audronės Urbonaitės ir Gintarės Adomaitytės mintys)”, o kitą – ,,Julijos Kirkilienės ir Žemaitės fenomenas – rašyti nuo penkiasdešimties” (apie ,,Elektrėnų kronika” redaktorę).
Šiame almananacho numeryje pateikta daug spaudos istorijos faktų, pradedant dvidešimtmetį švenčiančiu laikraščiu ,,Lietuvos totoriai”, tęsiant – Šiaulių leidiniais nuo XIX amžiaus pradžios iki XX amžiaus penktojo dešimtmečio, o baigiant apie ,,Ūkininką”, leistą prieš 125 metus , nes tai pirmasis ,,lietuviszkas laikrasztis paskirtas reikalams ukinįkų”.Reikia tik džiaugtis, kad SRTRF dėka tas mūsų almanachas vis dar pasirodo, tačiau kaip ir ankstesnius, taip ir šį ,,Žurnalistikos” numerį vėl jau kai kas kritikuoja.
Ne tik batsiuvys yra be batų… Mes, žurnalistai, nerašome (todėl tie patys autoriai turi parengti po kelias publikacijas), nesiūlome (o naujų temų ir problemų – ne viena), nepranešame apie svarbiausius regionų gyvenimo faktus (todėl apie 2015-uosius – istorijoje liks tik vienas klaipėdiečių ,,Ženia”) .
Užvertę paskutinį šių metų almanacho ,,Žurnalistika” pirmojo numerio puslapį, bent mintyse pasimelskime, kad gimtų ir antrasis. Juk tai priklauso nuo mūsų visų?