Violeta Mičiulienė. Televizijos bukina žmones…

  • 2013-05-27
www.lzinios.lt

Miciuliene_II.jpg
















Lie­tu­viš­ka te­le­vi­zi­ja – kaip se­na pa­na: tu­ri kaž­ką ge­ro, bet nie­ko ne­duo­da.  Ji pa­ti ne­ži­no, ko no­ri, ir yra su­tri­ku­si – ne­iš­ma­no, ką da­ry­ti, kad pa­tik­tų ki­tiems.

Ete­ry­je – chao­sas, ta­čiau jis yra mū­sų gy­ve­ni­mo at­spin­dys. Ma­no te­le­vi­zo­rius ro­do ke­lias­de­šimt ka­na­lų. Įsi­jun­giu, bet ne­tu­riu ne­rvų ir lai­ko jį žiū­rė­ti. Pul­te­liu per­va­rau vi­sas te­le­vi­zi­jas ir nie­ko ge­ro ne­ran­du. Ta­da per­jun­giu vi­sus ka­na­lus dar kar­tą ir pa­sa­kau sau: „Vėl nie­ko ge­ro nė­ra.” Ta­da iš­vis iš­jun­giu. Tie­sa, pa­žiū­riu ži­nias. Pri­nci­pin­gai ren­kuo­si BTV „Ži­nias”, nes esu lo­ja­li sa­vo ka­na­lui.

Kar­tais pa­si­riū­riu lai­das, ku­rio­se fil­ma­vau­si. To­kiais at­ve­jais šiek tiek su­sier­zi­nu, nes ma­tau, ką da­riau ne taip, ir ant sa­vęs pyks­tu. Duo­du sau gar­bės žo­dį pa­si­keis­ti. Pa­sta­ruo­ju me­tu dar­buo­juo­si BTV hu­mo­ro šou „Ko­mi­kų klu­bas” ir po­kal­bių lai­do­je „Pa­si­tar­ki­me”. 

Nie­ka­da ne­žiū­riu LRT te­le­vi­zi­jos „Na­cio­na­li­nės pa­ieš­kų tar­ny­bos” ir „Bė­dų tur­gaus”, nes pra­de­du verk­ti. Ne­ga­liu žiū­rė­ti, nes no­riu pul­ti pa­dė­ti pro­jek­tų he­ro­jams, bet ne­tu­riu lai­ko ir ga­li­my­bių. Džiau­giuo­si, kad yra TV žmo­nių, dir­ban­čių to­kį dar­bą, bet žiū­rė­ti man per su­nku psi­cho­lo­giš­kai – api­ma liū­de­sys ir be­vil­tiš­ku­mas. Ši­tiek daug žmo­nių, ku­riems rei­kia pa­gal­bos. Esu žiau­riai jau­tri!
Ati­duo­du pa­gar­bą LRT te­le­vi­zi­jos ro­do­mai „Gus­ta­vo en­cik­lo­pe­di­jai”, ku­rią žiū­riu su šyp­se­na, ir „Mū­sų mies­te­liams”, ku­riuos trans­liuo­ja LRT kul­tū­ra. Man pa­tin­ka lai­dos, spin­du­liuo­jan­čios po­zi­ty­vias emo­ci­jas. Mū­sų ka­na­lams trūks­ta op­ti­miz­mo. Er­zi­na pro­jek­tai, ku­rie ro­do in­ter­viu he­ro­jus, kal­ban­čius pra­ban­gio­se sa­vo jach­to­se ar pen­kių aukš­tų na­muo­se. Ne­mėgs­tu pa­si­pui­ka­vi­mo, sa­vęs de­mons­tra­vi­mo ir tuš­ty­bės. Er­zi­na ir vi­so­kios pa­ska­lų lai­dos.
Mū­sų te­le­vi­zi­jos bu­ki­na žmo­nes. TV po­vei­kis jau­na­jai kar­tais toks, kad vis dau­giau jau­nų žmo­nių pa­si­trau­kia iš gy­ve­ni­mo. Jie žu­do­si, nes ne­tu­ri ir nie­ka­da ne­tu­rės to, ką ro­do te­le­vi­zi­ja. Tu­riu su sū­nus: dvi­de­šimt vie­nų Ma­tą ir dvi­de­šimt še­še­rių Jo­kū­bą. Jė­zus Ma­ri­ja, ne­pa­me­nu, ar jie žiū­rė­jo „te­li­ką”, kai bu­vo ma­žes­ni. Bet at­si­me­nu, kad spir­da­vau juos į lau­ką. Ko ge­ro, te­le­vi­zo­rius ne­bu­vo itin svar­bus. Tie­sa, ro­dy­da­vau jiems ru­siš­kus ani­ma­ci­nius fil­mu­kus, ku­rie ug­do no­rą bū­ti ge­res­niems.

Nuotraukoje: Komentarų autorė, aktorė  Violeta Mičiulienė