Romanai, esė, monografijos, atsiminimai, biografijos – dominuojantys žanrai pastaruoju metu. Apysaka – lyg ir retesnis paukštis mūsų literatūrinėje padangėje. Kaunietis Petras Žemkauskas, išbandęs veik visus žanrus ir parašęs per dvidešimt knygų, šiemet išleido ir triįų apysakų rinkinį ,,Anapus slenksčio” (leidykla – UAB ”Printėja”, Kaišiadorys; dailininkas Vladimiras Beresniovas.)
Nors anotacijoje pabrėžta, kad ”Visus tris kūrinius jungia įsitikinimas, kad žmogaus gyvenimo pagrindas yra meilė”, man pasirodė kiek kitaip. Štai jau pirmos apysakos „Iliuzijų griūtis” finaliniai žodžiai – ,,Būk tu prakeikta, emigracija, visų mūsų nelai¬mių kaltininke!” (p.48)- sufleruoja, kokia kryptim rutuliuojas pasakojimas. 0 jeigu dar paminėsim Airijos vardą, tai suvoksim, kur buvo nublokšti personažai ir kaip vinguriavo jų gyvenimo tėkmė.
Glaustas šios apysakos turinys būtų toks. Iš pirmo žvilgsnio Miglės ir Laimono Girdžių šeimą galėtume apibūdinti kaip nepriekai štingą. Turi du vaikus – Iloną ir Rytį, jau bebaigiančius vidurinę mokyklą. Turi ir patogų privatizuotą butą. Bet atsiranda jo savininkas ir Girdžiams tenka kurtis iš naujo, brendant į skolų liūną. Pasimaišo Miglės moksladraugis, Saulius, beje, pirmosios meilės „džigitas” – ”išsipustyjęs, o jau mašina – kaip kokio ministro”(p.5). Iš Airijos parsivaręs. Ten ir jo brolis. Turėdamas tikslą meilinti savo buvusią merginą, įsikurti Airijoje padeda ir Laimonui. Vyras svetimoj šaly be priežiūros – įninka į alkoholį. Pas vyrą atvyksta
ir žmona. Jos įtaka paveiki – Laimonas susitvarko. Likę vieni vaikai, kuriais tik probėgomis pasidomi seneliai, patiria meilės nuotykių. Ryčiui iki apsvaigimo smalsu stebėti pro slaptą angą, ką veikia sesuo su savo Tadu (o vėliau – ir motina, jau grįžusi iš užsienio, su Sauliumi). Turi merginą ir Rytis. Jo hormonai – irgi ne kokios kruopos: verda, kunkuliuoja… Bet tai vis atsitiktiniai santykiai, jie neužpildo vidinės tuštumos. Tai kažkoks noumenų pasaulis – bedvasis, bemintis, neišlaisvina iš nuobuodybės, nežadina jokių prasmių, kilnesnių tikslų.
Darbas, kaip
kadaise sakė I.Kantas, teikiantis didžiausią pasitenkinimą, jaunimo
nedomina, viršų ima jusliniai (kūniški) santykiai, peržiangentys padorios moralės ribas. Nieko gero neįvyksta ir sugrįžus tėvams.
„Ilona, paragavusi kūniškos laimės, (norėtų) greičiau išsibraukti iš Girdžių gyvenimo”(p.33) ; ,,Ryčio iš viso nesuprasi nei kas jam rūpi, nei ko jis siekia”(p.42). Tėvas retkarčiais slysteli ”ant kamščio”, motina dairosi į Saulių. „Parėjęs namo Rytis iš karto pajuto, kad pas mamą kažkas yra. /…/ Bet kodėl jiedu ne foteliuose, ne prie staliuko, o apsikabinę ant lovos?
Tai ką? Suguls tuoj ir jiedu kaip Ilona su Tadu?”(p.47-48). Ryčiui
tai buvo nepakeliamas smūgis. 0 čia dar ir Lina, kurią buvo pamilęs, nebuvo nuoširdi. Po kelių dienų Ryčio kūną
rado upėje.
Ant ko laikosi individo, šeimos mikropasaulis? Net nedvejodami
atsakysime. Pirmiausia – ant tvirtų moralės-dorovės pamatų! Tačiau autorius pateikė mums kitokį vaizdą, ganėtinai komplikuotą šeimos gyvenimą, kurį pakirto susvetimėjimo rūdys.
Vienu metu buvo plačiai aptarinėjama autonazijos problema. Iečių sulaužyta tiek ir tiek, o verdikto – jokio. Gal to šišo pagautas
(tik spėlioju), pP.Žemkauskas parašė detektyvinę apysakaitę ”Pasku
tinis taškas”. Tiesa, apie autonaziją tiesmukai nekalbama. Pasakojimas prasideda policijos komisaro Dautarto kabinete. Pareigūnas tiria, kas galėjo pasmaugti nepagydoma liga sirgusią Geniną Džiaugienę.
„Mat „Skrodimo metu ekspertai rado ant velionės kaklo medvilnės dulkelių, net plaušų”(p.76). Kaip ir dera detektyvinei intrigai, daug versijų, įtariamųjų, o tikrasis nusikaltėlis paaiš-kėja tik pabaigoje. Tyrėjas tik dėl visko nutaria dar kartą pasikalbėti su Džiaugiu, pastarasis net neišsisukinėja, prisipažįsta žmoną pasmaugęs, nes ją gelbėjęs iš nepakeliamų skausmų. Ir iš meilės – jos akyse įskaitęs nebylų prašymą nutraukti jos kančias. „Pagal valstybės įstatymus – aš nusikaltėlis, žudikas, bet pagal sąžinę, žmoniškumą – išgelbėtojas” (p.78).
Štai taip. susikerta meilė, moralė, sąžinė, kixtixt svetimom rankom nutraukta gyvybė. Situacija neordinarinė. Tokiam veiksmui atlikti reikia ypatingo nusiteikimo, valios, ryžto, apsisprendimo, pagaliau net nežinau ko, kad galėtum pasmaugti savo žmoną, kurią myli! Keisčiausia, jog Džiaugys komisarui apie savo poelgį pasakoja be jokių skrupulų – kaip įprastą veiksmą, „kaip apoteozę meilei ir gailestingumui, kuriais Dievas apdovanojo žmogų, kad jis darytų kitiems tik gera”(p.78). Šaltakraujiškai tariami žodžiai skaitytojo jausmų paletę turėtų kelti „ant kojų”. Taigi rašytojas mums užduoda galybę sudėtingų klausimų.
Visai kitokioje plotmėje šakojasi apysakos „Slenkstis” siužetas. Čia herojus Liudas Giedrimas atkakliai ieško savo galimos reinkarnacijos ištakų. Tiesa, viskas prasideda nuo abejonių, svyravimų ir sapnų. Jų būta visokių – klaikių, kankinančių, pranašiškų, kuriais Giedrimas kol kas netiki. „Gal vis dėlto yra mumyse kažkas, ko nepajėgiam suvokti?”(p.96) – svarsto ir įtikinėja žmona Liuda Giedrimienė. Pranašiški sapnai ir uošvės mirtis paveikia ir vyro sąmonę. Jis parsineša krūvas knygų, enciklopedijų, atsidėjęs studijuoja, gilinasi į savo sapnų prigimtį, juo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Jau ir pats ima jaustis „esąs ant kažkokio slenksčio į mįslę, į nežinomybę”(p.l00). Parūpsta ir anapusybė, reinkarnacija, kiek sapnai atspindi realybę. Pats prieina prie išvados, kad „niekas gyvenime neatsiranada iš nieko”(p.l09). Keliauja prie Jiesios upelio, juk čia sapne regėjo buvusias sodybas, net gyventojus, kurių nė
kvapo nebelikę… Šių vietovių gyventoja, senolė, patvirtina: buvo, viskas buvo, kaip sapne…
Tuo paieškos nesibaigia. Pranašiškų sapnų išaiškininų ir sutapimų bus ne vienas. Į šį žaidimą rašytojas įtraukia ir mus. Lyg esame realiame pasaulyje, lyg ir ne; kartais imi jaustis anapus pažinimo ribos, o kartais gali sau leisti manyti, kad tai proto žaidimai sapnų karalystėje, o visa sumanyta istorija tik iš fantastikos srities, arba tiesiog metafora su alegoriniu „pamušalu”. Bet kūrinio tai nemenkina. O manyti niekam nedraudžiama. Herojus vis tiek užsispyrusiai ir atkakliai mus toliau vedžios paieškų keliais, kad mus įtikintų, jog reinkarnacija galima
iš tikrųjų.
Kadangi žmogus mirtinga būtybė, tai argi nejauki mintis, kurią autorius mums nori įpiršti? Juk pagal Senekos postulato – „Niekas nėra mūsų, išskyrus laiką.” Pagaliau kad tuo patikėtume, rašytojas į pagalbą pasitelkia garsiąją Sylvia Browne, Kalifornijos universiteto profesorę, teigusią: „Mano įsitikinimu, sapnai yra dar viena sąmonės dimensija, kurios dėka atrandami visiškai nauji žmonių lobynai. Mums miegant vadovavimą perima pasąmonė, kurioje glūdi prisiminimai ir kur slepiamas raktas nuo įrašų apie visus mūsų praeitus gyvenimus žemėje ir Anapus” (citata iš knygos viršelio).
Apysaką „Slenkstis” iš dalies galima laikyti dokumentine, ir ne todėl kad pabaigoje autorius mus įtikinėja – „stengiausi nieko neišgalvoti” – bet daugelių atvejų ir patys kai ką suvokiam, jog yra šio bei to išgriebto iŠ Petro žemkausko gyvenimiškos patirties.
Kad ir minimi Pelekonys – kaimas netoli „grybų sostinės”.
Štai čia į savo žmonos gimtinę atsikėlė ir „apsigyveno toks literatas, išleidęs ne vieną knygą”(p.115) Beje, čia parašyta ne vienas kūrinys, sukurtos ir septynios poemėlės, kurios vienoje knygoje ,,Dilgėlinė vanta gydo” pasirodė rašytojo 85-ojo gimtadienio išvakarėse (gimė I928 10 06).
Dedant paskutinį tašką, norisi tarti apibendrinantį sakinį, kad visa, apie ką pasakoja jubiliatas Petras žemkauskas knygoje „Anapus slenksčio”, vyksta mūsų dienomis: tautiečiai emigruoja, griūva šeimos, dalis jaunimo suka į viliojančius klystkelius, žudosi… vis dėlto yra kažko daugiau, nei nežabojamos lytinės aistros ir tariamos laimės trumpalaikiškumas…