Kalendoriuje atversdami šį pirmadienį, matome, kad 1994 metais Jungtinių Tautų organizacijos Generalinė asamblėja paskelbė birželio 17-ąją Pasauline kovos su dykumų plitimu ir sausromis diena. Tais metais priimta kovos su sausromis konvencija. Ši diena skiriama informuoti visuomenę apie sausros padarinius ir padėti kitoms tautoms kovoti su šia problema. Didžiosios pasaulio dykumos – kokia nors Sacharos, Sirijos ar Karakumų – nuo Lietuvos labai toli, tai mūsų šalies gyventojus tos problemos nelabai ir jaudina. Juk mūsų pajūrio kopų smėlynai niekam gyvybiškai negresia, o tik vilioja bent kartą per metus jais pasigėrėti..
Mums žymiai gilesnio įspūdžio daro tai, kad kalendoriuje birželio septynioliktoji pažymėta ir kaip Islandijos Nepriklausomybės diena. Kodėl? Ogi todėl, kad Islandija yra padariusi Lietuvai vieną nepaprastai didelę, tiesiog neįkainojamą paslaugą.
Lietuva nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos paskelbė 1990 m. kovo 11 dieną. Tačiau tarptautiniu mastu Lietuva pradėta pripažinti tik beveik po metų – tai pirmoji tarp Vakarų valstybių padarė Islandija. Praėjus vos ketvertui dienų po kruvinų 1991 m. Sausio 13-osios įvykių, tuometinis Islandijos užsienio reikalų ministras J. B. Hanibalsonas (1934–2012) kartu su broliu atvyko į Vilnių susipažinti su padėtimi. Tai buvo pirmasis jo apsilankymas Lietuvoje. Kol didžiosios pasaulio valstybės, vengdamos konfliktuoti su Rusija, tyliai stebėjo Lietuvos išsilaisvinimo iš okupacijos eigą, Islandija pirmoji 1991 m. vasario 11 d oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir padėjo jai žengti nelengvu laisvos, demokratinės valstybės keliu…
Po poros savaičių ja pasekė Danija, gegužės viduryje – Slovėnija. O 1991 metų liepos 29 dieną Rusijos ir Lietuvos tuometiniai vadovai prezidentas Borisas Jelcijas ir Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininkas Vytautas Landsbergis Maskvoje pasirašė pirmąją tarpvalstybinių lygiateisių santykių sutartį tarp Rusijos ir Lietuvos. Tą istorinį momentą teko stebėti bei nušviesti Lietuvos spaudoje ir šio komentaro autoriui.
Pasaulio galingosios valstybės Lietuvą ėmė pripažinti tik 1991 metų antroje pusėje, kai žlugo raudonųjų imperialistų rugpjūčio pučas Rusijoje ir viršų paėmė Boriso Jelcino vadovaujami demokratai. Tada jau puolė visu būriu užmegzti diplomatinius santykius su Lietuva įvairios valstybės. Ir pagaliau 1991 metų rugsėjo antrą dieną atėjo žinia, kad su Lietuva, kaip su savarankiška valstybe, ambasadoriais pasikeičia Jungtinės Amerikos Valstijos.
Tačiau lietuviai visame pasaulyje niekada nepamirš, kad pradžią didžiajam Lietuvos diplomatinio pripažinimo proveržiui padarė nedidukė Islandija. Nors ši šalis yra beveik dvigubai didesnė už Lietuvą, tačiau joje gyvena vos 300 000 žmonių. Net šiek tiek mažiau negu Kaune.
Islandija – neregėto grožio sala, skalaujama Atlanto vandenyno. Manoma, jog pirmieji šį rojaus kampelį aptiko airių vienuoliai, o po jų norvegų vikingai. Islandijos gamta tiesiog užburia. Auksinio smėlio paplūdimiai, kuriuos skalauja vėsios vandenyno bangos, žaliuojančios pievos su daugybę įvairiaspalvių gėlių bei ryškiai mėlyni ežeriukai, kuriuose gausybė žuvų. Dar Islandijoje gausu iš žemės gelmių besiveržiančių geizerių su kunkuliuojančiu karštu vandeniu.
Tiesa, Islandija, pagal vienam gyventojui tekusį BVP rodiklį buvusi penkta turtingiausia pasaulio valstybė, prasidėjus ekonomikos krizei priartėjo prie bankroto, kai buvo priversta gelbėti tris bankrutuojančius vietos bankus. Jai teko priimti 5 mlrd. JAV dolerių paramą iš Tarptautinio valiutos fondo. Islandija labiausiai nukentėjo nuo ekonominės krizės, nes šalies ekonomika veikė panašiai, kaip aukštos rizikos draudimo fondai, kurie ypač sumenko per krizę. Islandijos kronos vertė 2008 metais smuko kone perpus, o skolinimosi galimybių iš užsienio bankų beveik nebeliko. Tačiau šiandien šalies ekonomika jau gerokai atsigavusi.
Islandijoje 930 metais įkurtas ilgiausiai pasaulyje veikiantis parlamentas Altingas. Ši sala 300 metų buvo nepriklausoma. Tačiau 1262 metais, Islandijos sala tapo Norvegijos kolonija. Tai tęsėsi iki 1814 metų. Tada salą pasiglemžė Danija. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos salą okupavo britai ir amerikiečiai, siekdami neleisti Islandijai patekti į vokiečių rankas.
Pagaliau 1944 metų birželio septynioliktąją Islandijai suteikta visiška nepriklausomybė! Todėl Islandija žinojo, kaip svarbu būti nepriklausomai ir savarankiškai valstybei. Ji to laukė ne vieną šimtmetį ir gerai suprato mūsų siekį būti nepriklausomais.
Štai kodėl ši šalis buvo pirmoji valstybė, pripažinusi atsikūrusių Baltijos valstybių nepriklausomybę, o už tai liekame amžinai dėkingi narsiajai islandų tautai ir sakome: “Takk fyrir hjalpina, kaeru Islendingar!” – “Ačiū už pagalbą, brangieji Islandai!”
Nuotraukoje: Komentarų autorius, LŽS ir NŽKA narys, „Niujorko lietuvių radijo” korespondentas Lietuvoje Povilas Sigitas Krivickas