Šios Vilniaus žurnalistų namų įkurtuvių dienos šventės – reikėjo laukti net kelerius metus!..
Jeigu ne sostinės mero Artūro Zuoko kūrybinė dvasia (jis VU įgijo žurnalisto profesiją, o su mikrofonu ir videokamera net įamžino Čečėnijos karo vaizdus, ką ne kartą rodė LTV laida iš Kauno „Sekmadienio rytą“) kažin ar kada nors Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija būtų turėjusi jaukią bei gražią savo pastogę… Tačiau mero žurnalisto žodis „PADĖSIU“, įvykdytas!
Pradžia buvo labai sunki. Kai Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius pirmąkart pamatė Jogailos g. 11 patalpas, čia buvo nejauku užsukti. Per kiaurą stogą varvėjo lietaus lašai, dvokė apipelijusios sienos…
Kaip atrodė dabartiniai Vilniaus žurnalistų namai prieš porą metų, akivaizdžiai atskleidė tada užfiksuoti vaizdai ir atidarymo dieną parodyti vaizdai
Šimto septyniasdešimties kvadratinių metrų plotą užimančioms patalpoms buvo reikalingas remontas, reikalaujantis nemažai pinigų. O lėšų tam neturėjo nei NŽKA, nei LŽS.
Lietuvos žurnalistų vadovas D.Radzevičius džiaugėsi, kad atsitiktinai susipažino su UAB „Irdaiva“ direktoriumi Irmantu Kubiliumi. Projektavimo, statybos, remonto ir renovacijos darbus atliekanti bendrovė geranoriškai, be atlygio, padarė viską, kad Žurnalistų namai būtų jaukūs ir akivaizdžiai bylotų apie kokybišką „Irdaivos“ darbą.
I.Kubilius nekalbėjo apie sunkų statybininkų darbą ar lėšas, skirtas remontui. Vadovas džiaugėsi, kad galėjo padėti žiniasklaidos, kuri yra labai reikalinga, profesinės šeimos nariams.
Ir Tautvydas Barštys – verslininkas, įmonių grupės „Kauno grūdai“ valdybos pirmininkas, nekalbėjo, kiek lėšų skyrė Vilniaus žurnalistų namams. Jis, ne kartą įskaudintas dėl melagingų žiniasklaidos kaltinimų, atvirai kalbėjo apie žurnalistų atsakomybę prieš save ir visuomenę. Tačiau ne dėl to, kad jo nekritikuotų, dabar verslininkas padėjo vilniečiams, o prieš dešimtmetį – kauniečiams žurnalistams. Dėl to pernai LŽS Kauno apskrities skyrius T.Barščiui įteikė „Dėkingumo plunksną“ už paramą ir labdarą kultūrai bei filantropijos puoselėjimą.
Vilniaus žurnalistų namų rėmėjams D.Radzevičius įteikė ne simbolinius, o tikrus žurnalistinius parkerius, su kuriais ir ateityje jie pasirašytų įsakymus apie būsimus labdaringus darbus. Beje, Žurnalistų namuose Vilniuje amžiams liks trys pirmosios padėkos lentelės, kuriose užrašytos Tautvydo Barščio, Irmanto Kubiliaus ir Artūro Zuokos pavardės.
Atsitiktinumas, sutapimas ar toks likimas, bet Vilniaus žurnalistų namų įkurtuvės įvyko 2013-ųjų balandžio 13-ąją. Lygiai prieš trylika metų buvo iškilmingai atidaryti ir Kauno žurnalistų namai, o šių metų balandžio 1-ąją, melagių dieną, buvo kažkieno piktos rankos išniekinti: sudaužyti televizoriai, kompiuteriai ir jų monitoriai, išversti stalčiai ir seifai… Todėl tryliktą dieną po piktadarių invazijos V.Putvinskio g. 48 patalpose, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos pirmininkas Vidas Mačiulis Vilniaus žurnalistų namų šeimininkui D.Radzevičiui įteikė gražiai veidrodyje įrėmintą pasagą, kuri, sakoma, neša laimę ir sėkmę!
Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino vienuolyno Brolis kunigas Julius Sasnauskas OFM yra ir žurnalistų kolega, nes jis rengia ir veda populiarią LRT radijo laidą „Mažoji studija“. Prieš sukalbėdamas maldą ir pašventindamas VŽN, Bernardinų bažnyčios rektorius jaudinančiai kalbėjo apie mūsų žiniasklaidą ir joje dirbančius žurnalistus, nes žino, koks „laisvas“ žodis yra dabar ir koks – sovietmečiu, kai už tai net teko kalėti.
Julius Sasnauskas bendradarbiavo Lietuvos pogrindžio žurnale „Dievas ir Tėvynė“, parašė 3 knygas. Paskutinioji – publicistikos rinkinys „Malonės akrobatika” (leidykla „Alma littera“).
Po iškilmingo Vilniaus žurnalistų namų atidarymo buvo ragaujamas ne tik šventinis tortas. Buvo galima prisiminti ir buvusius LŽS pirmininkus, kuriuos savo piešiniuose įamžino dabar žurnalistas ir dailininkas Adolfas Uža. Ne tik įdomūs, bet ir vertingi Juozo Purickio ( LŽS vadovo 1924 – 1934 metais) , Izidoriaus Tamošaičio (1935 – 1939), Augustino Griciaus (1939 – 1940), Vytauto Alanto (1940 m. Lietuvoje ir 1967 – 1971 m. JAV), Jono Karoso (1957 – 1975), Alberto Laurinčiuko (1975 – 1988), Damijono Šniuko (1988 – 1990) draugiški šaržai, palikti a.a. A.Užos. Visi šie LŽS vadovų originalūs portretai puošia VŽN konferencijų salę.Istorinėje parodoje stinga tik buvusio LŽS pirmininko Rimgaudo Eilunavičiaus (1991 – 2003) ir jį pakeitusio Dainiaus Radzevičiaus draugiškų šaržų. Gal juos įamžins kaunietis LŽS narys Vladimiras Beresniovas (Vlaberis)?..
Tik įėjus į Vilniaus žurnalistų namus, sienas puošia įdomi paroda „Lugano ežero pakrančių menininkų palikimas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje“, kurios autoriai yra kaunietis, Vytauto Didžiojo universiteto LD kunigaikštystės centro direktorius doc. Rūstis Kamuntavičius ir dvidešimt metų fotografu dirbantis vilnietis Martynas Ambrazas.
Lietuvos žurnalistų sąjungos tarybos nariai ir VŽN atidarymo šventės svečiai dar neužmiršo 2013-ųjų balandžio 13-osios, turiningo ir turtingo įvykiais šeštadienio.
Tegul ši diena ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje tampa naujų, gerų, prasmingų Žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narių darbų pradžia. Pagaliau gal kiekvienas supras: ne nuo kitų, opirmiausia – nuo manęs priklauso LŽS ir NŽKA rytdiena. O sakydamas, ką man duoda profesinė sąjunga, pagalvos ir savęs paklaus, o ką aš daviau bendram labui?..
Nuotraukose: Vilniaus žurnalistų namų atidarymo akimirkos
Vladimiro Beresniovo ir Stasio Paškevičiaus nuotr.