2013-ųjų spalio 1-ąją mūsų svetainės „Aktualijos” išspausdino Kauno miesto savivaldybės tarybos sekretoriato Viešųjų ryšių poskyrio vedėjos Aušros Kriaučiūnaitės Partikienės atsiųstą Administracijos direktoriaus įsakymą „Dėl leidimų patekti į Kauno miesto savivaldybę išdavimo, naudojimo ir galiojimo tvarkos aprašo patvirtinimo”. Šį įsakymą vedėja papildė paaiškinimu, kad tai padaryta ,,dėl nevisai korektiško kai kurių žiniasklaidos atstovų elgesio Kauno miesto savivaldybėje”…
Nauji, su visuomenės informavimo įstatymu prasilenkiantys reikalavimai – nustebino ne tik kauniečius, bet ir visos šalies žiniasklaidos bendruomenę. Pirmiausia į keistus Kauno savivaldybės reikalavimus sureagavo Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, vienijanti devynioliką šalies radijo ir televizijos programų rengėjų.
LRTA prezidentė, LNK generalinė direktorė Zita SARAKIENĖ atviru laišku kreipėsi į Lietuvos prezidentūrą, Kultūros ministeriją, Seimo žmogaus teisių komitetą, Lietuvos savivaldybių asociaciją ir Kauno savivaldybės administraciją ,,DĖL ŽINIASKLAIDOS LAISVĖS RIBOJIMŲ KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖJE” :
Esame didžiausius Lietuvos Respublikos radijo ir televizijos komercinius transliuotojus vienijanti asociacija, kurios nariai kiekvieną dieną vykdo tarptautinių teisės aktų, LR Konstitucijos ir įstatymų nustatytą pareigą žiniasklaidai skleisti informaciją apie visuomenę dominančius įvykius.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai konstatuoja, jog saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų.
Ši laisvė taikytina ne tik „informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje nustatyta, kad šiai laisvei taikomos išimtys, tačiau jos turi būti aiškinamos griežtai (siaurai), o bet kokių apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai (pvz., Janowski v. Poland [ GC], no. 25716/94, § 30, ECHR 1999-I; Nilsen and Johnsen v. Norway [ GC], no. 23118/93, § 43; Kwiecien v. Poland, no. 51744/99, judgment of 9 January 2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civ. byloje D. J. v. UAB „duomenys neskelbtini“, Nr. 3K-3-193/2009).
Pabrėžtina, jog pagal suformuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką „spauda turi skleisti informaciją ir idėjas dėl politinių dalykų kaip ir dėl kitų viešojo intereso sričių. Spauda ne tik turi teisę skleisti tokią informaciją ir idėjas, tačiau visuomenė turi teisę tokią informaciją gauti“ (žr., Lingens v. Austria, 8 July 1986, Series A no. 103; Şener v. Turkey, no. 26680/95, 18 July 2000; Thoma v. Luxembourg, no. 38432/97, ECHR 2001-III; Dichand and Others v. Austria, no. 29271/95, § …, 26 February 2002).
Išdėstyto teisinio reguliavimo ir jo aiškinimo teismų praktikoje kontekste pažymime, jog manome, kad Lietuvos Respublikoje žiniasklaidos laisvė yra gerbiama ir suprantama jos svarba demokratinėje visuomenėje. Vis dėlto, Kauno miesto savivaldybėje susidūrėme su situacija, kur žiniasklaidai laisvai ir nevaržomai dirbti, informuoti visuomenę apie ją dominančius politinius įvykius šioje savivaldoje yra sudarytos ypatingos kliūtis.
Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. A-2855 „Dėl leidimų patekti į Kauno miesto savivaldybę išdavimo, naudojimo ir galiojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo (pridedama prie šio rašto) buvo nustatytos itin griežtos ir neproporcingos žurnalistų darbo sąlygos. Kaip pavyzdį galime pateikti šiuo įsakymu papildyto aprašo VI skyriaus 243 punkto nuostatą, skelbiančią, jog „Už filmavimą ir / ar fotografavimą Savivaldybės patalpose (išskyrus I aukštą, esantį Laisvės al. 96, į kurį patekti leidimo nereikia) yra atsakingas leidimą užsakęs Savivaldybės vadovybės arba Savivaldybės administracijos vadovybės atstovas. Jis turi pasitikti asmenį su filmavimo ir / ar fotografavimo įranga, lydėti ir išlydėti jį“.
Tokia tvarka siekiama sukurti situaciją, kurioje žurnalistas įleidžiamas į Savivaldybę filmuoti tik tada, kai jį kažkas kviečia, ir filmuoti tik tai, ką nurodo/kur veda pasikvietęs asmuo. Manome, jog tai visiškai nesuderinama su demokratinėje visuomenėje žiniasklaidos atliekamomis funkcijomis, kur žurnalistai savo pasirinkimu ir iniciatyva sprendžia, apie ką skleisti informaciją, į kokias temas atkreipti dėmesį ir pan.
Net aukščiausiose valstybės institucijose (į kurias asmenys renkami tiesioginiais rinkimais), pvz. LR Seime, akredituoti ir/ar leidimą gavę žurnalistai gali laisvai patekti į instituciją darbo valandomis, filmuoti savo pasirinktas temas, vietas, paskui žurnalistus nevaikšto ir jų nelydi „prievaizdai“, nurodantys elgesio instrukcijas.
Mūsų įsitikinimu, savivalda yra labai svarbi valstybės aparato dalis, joje priimama daug visuomenei svarbių sprendimų. Todėl situacija, kuomet savivaldos lygmeniu yra nustatomi ženkliai griežtesni apribojimai žiniasklaidos laisvei nei aukščiausiose valstybės institucijose, yra paradoksali ir netoleruotina.
Atsižvelgdami į išdėstytus argumentus, prašome Jūsų atkreipti dėmesį į šiame rašte išdėstytą problemą ir imtis Jūsų kompetencijoje esančių veiksmų, kad esama situacija Kauno miesto savivaldybėje būtų pakeista, o panašūs sprendimai savivaldų lygmenyje nebūtų toleruojami.
Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos vardu Prezidentė Zita Sarakienė