.jpg)
Įpusėjus vasarai „Schibsted Media Group”, valdanti portalą 15min.lt ir valdžiusi nemokamą dienraštį, o vėliau – savaitraštį „15 min”, paskelbė apie pastarojo leidybos nutraukimą. Konkurentus ši naujiena galbūt ir pradžiugino, tačiau džiaugtis nėra ko.
Jau ne vienus metus mėginame atkreipti jūsų, skaitytojai, dėmesį į neskaidrią žiniasklaidos rinkos aplinką ir konkurencijos sąlygas. Tai susiję tiek su viešaisiais pirkimais, tiek su rinkos tyrimais, kurių objektyvumas ir tikslumas kelia didelių abejonių, o šio neskaidrumo padarinys yra konkurencinės sąlygos, kurioms esant išlikti gali tik tie, kurie turi stiprų stambiojo kapitalo užnugarį ir gali finansuoti žiniasklaidos projektus iš kitų veiklos sričių generuojamo pelno.
Išsivysčiusiose Vakarų valstybe veikia žiniasklaidos koncernai, kurie patys uždirba pelną be jokio užkulisinio finansavimo ir įgyvendina savo misiją – tarnauja savo vartotojams, tačiau Lietuvoje tokiai žiniasklaidai išgyventi beveik neįmanoma.
Akivaizdu, kad į mūsų perspėjimus buvo atkreiptas dėmesys. Būtent „Schibsted Media Group” atstovai buvo susirūpinę skaidrumu – 2010 m., po beveik metus trukusio teismų maratono, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos sprendimu jie laimėjo bylą prieš Valstybę ligonių kasą dėl Sveikatos ministerijos organizuoto viešinimo konkurso „Socialinės aiškinamosios informacijos šalies laikraščiuose paslaugų pirkimas”.
Ši byla labai gražiai atspindėjo spaudos konkurencinę aplinką, pradedant tuo, kad konkurso dalyviams keliamus reikalavimus atitiko tik vienas leidinys, baigiant tuo, kad mėgindami įrodyti atitiktį konkurso sąlygoms dėl skaitomumo visoje Lietuvoje dalyviai turėjo remtis „TNS Gallup” vykdomais tyrimais, kuriuose tuo metu buvo apklausiami tik 15-75 metų skaitytojai. Gegužės 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje apibendrinama: „Iš tiesu, „TNS Gallup” apklausa paremta tik jos pačios pasirinkta skaitytojų aprėptimi. Jeigu šią apklausą vertin- tume kitaip, tokiu atveju tektų pripažinti, kad Lietuvos gventojai iki 15 metų ir nuo 75 metų neskaito laikraščių, tačiau tai neatitinka tikrovės. <…> Kadangi Lietuvoje nėra valdžios institucijos ar jos įgalioto subjekto, kuris atliktų oficialius šalies skaitytojų auditorijos tyrimus, tai iš esmės tiekėjai negali pateikti patikimų duomenų apie skaitytojų auditoriją, kuriais galėtų viešojo pirkimo procedūrose remtis pirkimo organizacija.
„TNS Gallup” tliekami tyrimai yra nepakankami tiekėjų kvalifikacijos įrodymai VPĮ 36 straipsnio nuostatų prasme. Tai, kad tik vienintelė ši bendrovė vykdo panašaus pobūdžio tyrimus, nurodytos pozicijos nekeičia. Iš tiesų, pati perkančioji organizacija, atsakydama į tiekėjo pretenziją, pripažino, kad „TNS Gallup” duomenys „yra vis dėlto ne statistika, o tik sociologiniais metodais gauti skaičiai”. Pažymėtina, kad „TNS Gallup” tyrimo apimtis nesiekia 1700 asmenų, tyrimo paklaida yra beveik 2 proc., apklausiamieji turėjo prisiminti, kokius leidinius jie skaitė ar vartė per pastaruosius 6 mėnesius, taigi ir jų atsakymai nebūtinai liudija jų nurodytų leidinių skaitymą. <…> Vidutinės skaitytojų auditorijos problemiškumas kyla dėl to, kad pagal šį reikalavimą vertinamas ne leidinio tiražas, o žmonių, perskaičiusių ar pavarčiusių šį leidinį, skaičius. Toks duomuo nelaikomas visiškai objektyviu, kurį galima patikrinti, užginčyti. Perkančioji organizacija gali remtis sociologiniais tyrimais siekdama ištirti rinką, apsibrėžti pirkimo objektą ir panašiai, bet ne tiesiogiai jį naudoti pirkimo dokumentuose ir procedūrose dėl minėtų tyrimų nepakankamumo.”
Šiame kontekste džiugu, kad skandinavų žiniasklaidos koncernas rodo drąsą priešintis Lietuvoje gana plačiai paplitusiai ir, kaip konstatuojama teismo nutartyje, ydingai tradicijai. Deja, nebuvo suprasta, kad viena pergalė nieko neatneš, jei nebus kovojama dėl visos sistemos skaidrumo, pradedant viešųjų pirkimų sąlygomis ir baigiant siekiu, kad rinkos tyrimus rengtų bent jau ne viena bendrovė arba asocijuotos struktūros, kurių dalininkai būtų ir instituciniai veikėjai, kaip yra daugelyje Vakarų Europos valstybių. Nesprendžiant sisteminių problemų, pati sistema vienaip ar kitaip iškreipia veikimo sąlygas – pinigų persiskirstymas žiniasklaidoje neišvengiamai tampa nenaudingas vieniems ar kitiems. Nors ir didžiuojamės kolegų drąsa, turime pripažinti, kad viena pergalė tik dar labiau apsunkino pinigų srautų kelionę į spaudą, nors realiai spaudos tiražo ir platinimo parametrus būtų galima stebėti daug tiksliau nei televizijos žiūrimumą.
Laimėję mūšį, bet ne karą, „15 min” priversti užsidaryti pirmiausia ne dėl turinio ar nesugebėjimo atlaikyti konkurencijos, o todėl, kad toli nuo vakarietiškų standartų esanti reklamos rinka dar ilgai nebus palanki prie tų pačių vakarietiškų standartų norintiems artėti leidiniams. Todėl spauda traukiasi tikėdamasi, kad nuo Lietuvai specifinių realijų bus daug lengviau apsisaugoti internete. Taip, vien dėl tyrimų įvairovės internete skaidrumo neabejotinai daugiau. Tačiau, mūsų nuomone, spaudos ir televizijos rinkoje egzistuojantis tiesioginis kontaktas tarp tyrimų bendrovės ir užsakovų bei vienintelės tyrimus atliekančios bendrovės monopolis trolina visą reklamos rinką. Dėl to jau nukentėjo spauda ir televizija, taigi galima spėti, kad viena ar kita forma sisteminės reklamos rinkos problemos pasieks ir internetą – galbūt po kelerių metų, o gal per kitą krizę. Tai tik laiko klausimas…