I
Istorinė Lietuvos Respublikos prezidentūra , turbūt, viena iš nedaugelio, kuri geranoriškai ir taip sėkmingai sugeba nutiesti tiltus į praeitį, kad jais mielai į dabartį sugrįžtų užmiršti arba beveik užmiršti, net jau pradėti dviprasmiškai vertinti tautos Didvyriai ir jų žygiai.
Būtent čia, gausiai susirinkusiai įvairaus amžiaus jau dabartinei kartai, jie dar kartą primena – už gimtąją žemę, už tėvynę nėra nieko brangesnio, todėl Laisvės aukurui nedvejodami atidavė jaunystę, brandžiausius gyvenimo metus, netgi gyvybes…
Ir jeigu gyvenimo ratą būtų įmanoma atsukti atgal, jie, net nedvejodami, pasielgtų būtent taip, kaip pasielgė prieš daugiau kaip penkiasdešimt metų, kai Lietuvos padangėje dar tvyrojo parako kvapas ir triumfavo jo didenybė Mirtis. Todėl ir vėl tokį abipusio supratimo tiltą į praeitį – į pokario laikus – rugsėjo 19 dieną vėl nutiesė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, čia surengęs naujo leidinio „Vyčio apygardos partizanų vadas Danielius Vaitelis – Briedis“ pristatymą. Tai buvo ir D.Vaitelio 100 – ųjų gimimo metinių paminėjimas (Jis gimė 1913 metais Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Geležių kaime).
Renginyje dalyvavęs knygos sudarytojas Vaclovas Slivinskas gausiai susirinkusiai įvairaus amžiaus auditorijai papasakojo , kaip sunkiai buvo renkama medžiaga knygai – nemažai remtasi represinių struktūrų pažymomis, ataskaitomis, pranešimais, dar išlikusių rašytinių šaltinių nuotrupomis, artimųjų ir bendražygių pasakojimais, kurie, prabėgus beveik pusei amžiaus nuo Vyčio apygardos partizanų vado žūties (Žuvo 1948 metų gegužės 13 dieną Taujėnų valsčiaus Juodvisinės kaime), jau stokojo konkretumo, žymesnių kovų su okupantu epizodų.
Su ypač dideliu susidomėjimu visi atidžiai klausėsi partizano dukters Vitos, sūnėno Jono Grinio prisiminimų apie didvyrį, recenzento istoriko Dariaus Juodžio teigiamų pastabų. O renginį tiesiog papuošė išeivijos poetės Eglės Juodvalkės skaitomos eilės, kurias ji parašė žvelgdama į žuvusių partizanų nuotraukas, folkloro ansamblio „Vieversa“ atliekamos daugumoje tų pačių partizanų parašytos dainos (auditorija garsiais plojimais pageidavo, kad jauni atlikėjai dainuotų dar ir dar…), aktorės Reginos Varnaitės išraiškingai padeklamuotas irgi partizanams skirtas eilėraštis. Ir gėlės, suvenyrai, skirti ne tik darbščiam knygos sudarytojui V. Slivinskui, bet ir partizano artimiesiems, renginio organizatoriams.
II„Vyčio apygardos partizanų vadas Danielius Vaitelis – Briedis“ – ne vienintelis Vaclovo Slivinsko, kaip sudarytojo, kruopštaus ir įtempto darbo rezultatas. Pernai buvo išleista ir ne vieną žinomą istoriką nustebinusi per beveik ketverius metus jo paruošta ir, įgyvendinant vietos projektą „Bukonių krašto partizanų aukų paminėjimas ir įamžinimas“ bei remiant AB „Achemai“, Jonavos, Ukmergės rajonų savivaldybėms ir asmeniškai Vytui Kromeliui išleista monografija „Partizaninis judėjimas vidurio Lietuvoje“ jau tapusi bibliografine retenybe.
Solidus leidinys, suskirstytas į atskirus skyrius: „Vyčio apygarda“, „Vadai“, „Liudininkų prisiminimai“, „Vyčio apygardos partizanų nuotraukos“ (publikuojama beveik 200 nuotraukų!), „Partizanų ginklai“, „Partizanų atsišaukimai“, „Partizanų spauda“, „Stribai“ pretenduoja net į enciklopedinio leidinio statusą! Reikia pripažinti, jog Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius, pristatydamas šį leidinį kraštiečiams, nė kiek neperdėjo jį įvertindamas kaip „atliktą milžinišką darbą, kaip mūsų Lietuvos valstybės siekių įprasminimą“.
Šio įspūdingo renginio metu, matyt, žinantis V. Slivinsko tolimesnius užmojus, kad visi čia susirinkę žinotų, garsiai paklausė: „ O kada išleisite partizano dienoraščio(!) originalą?“. Vaclovas pažadėjo: „Tikiuosi kitąmet“ ir, žvilgtelėjęs į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovą, pridūrė: „Žinoma, jeigu rasime bendrą kalbą“.
Kas jis, iki šiol nesireiškęs spaudoje, nežinomas, šiuo metu pretenduojantis į vieną iš nedaugelio partizaninio judėjimo Lietuvoje vedančiųjų tyrėjų?
Į šį klausimą galima atsakyti vienu sakiniu – tiksliųjų mokslų specialistas, keturis dešimtmečius dirbęs kelių inžinieriumi. O išėjus į užtarnautą poilsį, likusį gyvenimą pašvęsti įamžinant jau praeitin skęstantiems lietuvių kovos už tėvynę ir laisvę įvykiams jį paskatino Lietuvos ryžtingas žingsnis nusimetant okupantų jungą. Todėl jis buvo vienas iš Sąjūdžio grupės Jonavoje aktyvistų, kartu su kitais, nepabūgę sovietinių tankų, stovėjo pirmose gretose Vilniuje prie televizijos bokšto. Tada jis jau neabejojo, kad Lietuva bus laisva, o tos laisvės ištakas siejo būtent su partizaninio judėjimo Lietuvoje auka.
III
Per visą partizaninį karą Lietuvoje žuvo 20.101 partizanas. (Vyčio apygardoje – 1.315). Dar 18.819 buvo suimti ir kankinami lageriuose. Tai didžiulė auka mūsų kelyje į laisvę ir nepriklausomybę. Ne veltui renginyje buvo garsiai akcentuojama, kad kai kurie istorikai net dvejoja, ar mūsų tokiai mažytei valstybei reikėjo tokių milžiniškų aukų.
Ši jų dvejonė, be abejo, liks be atsako. Tik labai skaudu, kad tokia nuomonė jau sėjama jaunos kartos sąmonėje, kai pasaulis šiuo metu toks neramus. Konfliktuoja, tiesiog verda…
Ir kita renginio dalyvių pastaba – šiuo metu dar gyvi 350 buvusių partizanų. Tai paskutiniai mohikanai, tiesiogiai mus siejantys su pokario partizaniniu judėjimu. Bet valstybė, už kurios laisvę jie kovojo ir sudėjo tiek aukų, kažkodėl pradeda juos užmiršti. Sunkmečiu vis rečiau ištiesia pagalbos ranką…
… Todėl reikia tik džiaugtis, kad turime Vaclovą Slivinską, likusį gyvenimą, savo talentą ir nelengvai sukauptas pinigines lėšas aukojantį prasmingam tikslui, kad šiame nuostabiame renginyje daugiau pusė dalyvių buvo jaunimas, busimieji istorikai. Tikime, kad iš jų dar ne vienas taps Vaclovo darbų tesėju.