Įsivaizduokite fotoreportažą laikraštyje: prieššventinė karštinė pašte. Į kiekvieno Lietuvos pašto skyriaus, net ir mažiausio rajono, kiemą kasdien gal net po kelis kartus įsuka krovininiai automobiliai, kurie atgabena mūsų tautiečiams kalėdines dovanas. Jos – iš kitų mūsų šalies rajonų, miestų, iš tolimo ir artimo užsienio… Siuntiniais užkraunamos patalpos, jos vos spėjamos dalinti jų laukiantiems gyventojams. O kur dar vokai su mažesniais siuntinukais, o kur dar tiesiog vokai su atvirukais ir linkėjimais. Pašto darbuotojos tiesiog verste užsivertę darbu, braukia prakaitą nuo kaktos ir vos spėja tas dovanas rūšiuoti.
Į paštininkių krepšius vos telpa kasdieninė korespondencija – juk dalis Lietuvos svetur, o tie, kurie negrįš šventėms, stengiasi bent dovanėlėmis, laiškais pamaloninti artimuosius. Arba atvirkščiai – pašte nusitęsusios eilės, nuo stovų graibstomi atvirukai, nes daug, labai daug žmonių nori patys išsiųsti dovanėles savo vaikams, anūkams, draugams. Kalėdinis šurmulys..
.O tokį reportažą skaitydami laikraštyje, tėveliai rodo pirštu vaikams į nuotraukas ir sako: „Štai, tarp tų dovanų, greičiausiai ir Kalėdų Senelio dovanos atkeliauja“.
Bet – stop! Reportažo nebus.
Kai šią temą pasiūliau mūsų redakcijos korespondentei, net neįsivaizdavau, kad parengti tokį fotoreportažą bus „misija neįmanoma“. Tiksliau, įmanoma, bet tik taip, kaip nurodys Lietuvos paštas.
Žurnalistė pirmiausia kreipėsi į Lietuvos pašto atstovę spaudai Aureliją Jonušaitę, nes jau gerai išmokome šios valstybei priklausančios akcinės bendrovės informacijos teikimo tvarką. Prieš tai jai teko kalbėtis su Jonavos skyriaus viršininke, kuri taip pat patarė leidimą rengti reportažą apie šio rajono pašto darbą prieš šventes pirmiausia gauti „iš Vilniaus“.
Taigi pokalbis su A.Jonušaite buvo stulbinantis. Ji mūsų korespondentei išsakė kone visą instruktažą, ką galėtų žurnalistas rengdamas reportažą daryti pašte, o ko ne. Pavyzdžiui, žurnalistė negali patekti ten, kur skirstomi siuntiniai, korespondencija (tai ko ten iš viso tuomet eiti?); kalbėti privalo tik su pašto skyriaus vedėja (argi skaitytojui tai bus labai įdomu?); prieš tai – visus klausimus atsiųsti jai, A.Jonušaitei (nes reikia apsvarstyt, suderint, pasitart, o gal nurodyt Jonavos pašto viršininkei, ką atsakyt? ); atėjus į pašto skyrių nefotografuoti čia išsiųsti siuntinius atėjusių piliečių (o jeigu jie patys norėtų „papulti“ į laikraštį?); nė iš tolo nefotografuoti siuntinių, nes gali matytis ant jų užrašyti adresai (tarsi žurnalistai patys tokių dalykų nežino).
Štai po tokios instrukcijos ir suderintų klausimų-atsakymų žurnalistas jau galėtų papulti į valstybės valdomą bendrovę. Na, į viršininkės kabinetą. Tačiau mūsų tai netenkina. Mes nepateikinėsime „išfiltruotos“ informacijos ir „iš viršaus“ nuleistų atsakymų, todėl reportažo nebus. Skaitytojai liks nuskriausti, nes reportažas būtų rengtas būtent jiems.
Tiesą sakant, jau ne pirmą kartą stebina Lietuvos pašto pozicija. Turiu galvoje, prieš kurį laiką sukeltas leidinių pristatymo kainas (ypač kaimo gyventojams). Vėliau – 2 proc. antkainis prenumeruojamiems leidiniams, net neprašant leidėjų sutikimo. Dabar jau bandoma kištis net į rašinių turinį – juk kaip kitaip pavadinti tokį išsidirbinėjimą su klausimų derinimu. Juk šiuo atveju žurnalistė neprašė kažkokios oficialios statistikos, pajamų ar dar nežinia ko…
Tenorėjome parodyti, kaip paštas dirba šventiniu laikotarpiu, kaip greitai sukasi paštininkės ar laiškų skirstytojos, kokia gausa korespondencijos ar siuntinių rajoną pasiekia per šventes. Pasirodo, tai tabu. Kodėl? Galbūt žurnalistai pamatytų tai, ko nenori parodyti paštas. Pavyzdžiui, gal per šventes darbuotojai priversti dirbti viršvalandžius, o už tai jiems nemokama? Gal dar kas nors. Tačiau toks užsidarymas nuo visuomenės (it kokioje karinėje bazėje) rodo arba visišką negerbimą tos visuomenės, arba sąmoningą tikslą kažką paslėpti.
Žurnalistams dabar nori vadovauti visi. Pradedant rajonų politikais, savivaldybių klierkais (laimė, Jonavos rajone taip dar nėra), baigiant, kaip parodė šis atvejis, valstybės valdomomis bendrovėmis. Kita vertus, šiandien į Seimą gali patekti praktiškai bet kuris žurnalistas, ir iš jo nereikalaujama įėjus ten fotografuoti ar kalbinti tik tą asmenį, kurį nurodytų kas nors iš Seimo vadovų. Klausimų derinimui taip pat neprašo siųsti. Tad kyla klausimas – ar Lietuvos paštas neįsijautė į privačios bendrovės vaidmenį?
Nuotraukoje: Publikacijos autorė, UAB „Naujienų” redakcijos direktorė – vyr. redaktorė Violeta Liukaitienė. Kai šventė savo gimtadienį – ji šypsojosi, kai ateina šv.Kalėdos ir Naujieji – jai verkti norisi…