Knygos, kurių negali nelaukti
Žurnalisto, rašytojo Juozo Kundroto knygų visuomet laukiu su didžiuliu nekantrumu ne todėl, kad didžiąją žemiško gyvenimo dalį ėjome koja kojon, kilimuose ir negandose jautėme vienas kito petį, bet kad jo kūryba – ne fantazijos sukurtų abejotinos vertės vaizdinių realizacija o giliai išmąstyta, apibendrinta, labai stropiai perkošta per principingus gyvenimiškos patirties, talento ir didžiulės atsakomybės prieš skaitytojus sietus. Jo tekstai taip išvalyti nuo grafomaniško dumblo, tariamo filosofinio postringavimo, rašytojo virtuvėje labai dažnai pasitaikančių žodžio ir minties šiukšlių, kad, perskaitęs nors ir nedidelį tekstą, jauti dvasioje praturtėjęs.
Stebiesi, kaip anksčiau neatkreipei dėmesio į vieną ar kitą reiškinį, faktą, apie kurį tik keliais sakiniais, bet labai įtaigiai, argumentuotai užsimena autorius. Ir tiesiog priverčia vėl sugrįžti, vėl pažvelgti į jį naujai, ir dabar jau kitaip vertinti. Ne veltui žinomas dramaturgas, prozininkas kaunietis Gediminas Jankus, recenzuodamas neseniai išleistą J. Kundroto romaną „Skardis“ teigė, kad ir „ši knyga tai dar vienas akivaizdus autoriaus kūrybinis laimėjimas ir itin rimta paraiška šiuolaikinės lietuviškos prozos margoje panoramoje užimdama aukštą vietą tarp išgarsintų nūdienos autorių“. Ir… net lygina su mūsų klasiko V. Mykolaičio – Putino „Krize“.
Negalima neprisiminti J. Kundroto trilogijos apie devyniolikto amžiaus rūsčias realijas: „Sėkmė apie knygnešį“, „Kryžiau, prikalęs mane“ ir „Įskelti titnagą“. Ar kas nors (ir kada nors) menine, įtaigia forma taip, kaip šis autorius, dar sugrįš į lietuvybės išsaugojimo ištakas, į taip vadinamas tautos gyvybingumo šaknis? Mažai tikėtina, kad dar sulauksime iš kitų autorių panašių kūrinių apie knygnešius, daraktorius, legendinius skulptorius, kurie mums paliko iš ąžuolo išdrožtus daugybę nuostabiausių kryžių pakelėse, koplytstulpių, kuriuose, tarsi sielvartaudamas dėl Lietuvos likimo, parimęs Rūpintojėlis.
Ir štai mano rankose nauja, tik gimusi, „Morkūnas ir Ko“ spaustuvės dažais kvepianti, solidžios apimties (264 psl.), praturtinta net 31 spalvota iliustracija, memuarinių etiudų knyga „ARTUMA“. Šį kartą apie autoriaus tėviškę Gilučių kaimą (Kaišiadorių raj.), apie čia gyvenančius žmones, jų darbus, laiko tėkmę ir jau iškeliavusių Amžinybėn likimus, išgyventų dienų prasmę (knygos dailininkas – Vladimiras Beresniovas).
Ar šis leidinys irgi turi teisę knygų lentynoje prisiglausti prie minėtos trilogijos, prie monografijos „Atsigręžęs į šviesą“ (apie išeivijos poetą, publicistą, dramaturgą, lietuviškų libretų autorių Stasį Santvarą), solidžių apimčių apybraižų knygų „Pašaukimas – žurnalistika“ (apie žinomą respublikos spaudos ir televizijos žurnalistų šeimą Vidą ir Teklę Mačiulius) ir „Pilnatvė“ (apie žurnalisto, kraštotyrininko, šiuo metu dar vis redaguojančio Kaišiadorių rajono laikraštį Jono Laurinavičiaus gyvenimą ir kūrybą), prie eseistikos knygos „Gyvenimas, kaip legenda“ (apie rašytojos Petronėlės Orintaitės, karo vėtros nublokštos į JAV, gyvenimą, kūrybą ir jos likimą sudėtingose istorijos kryžkelėse), skaitytojų labai gerai įvertintų kitų apysakų, apybraižų apie rašytojus, poetus, žurnalistus, kultūros darbuotojus, jau seniai arba tik vakar iškeliavusius Anapilin R. Samulevičių, A. Šešplaukį – Tyruolį, J. Strielkūną, V. Čeplijauską, R. Neimontą, B. Auginą, J. Jasaitį, dailininką G. Pempę ir kt.?
Lemtingas sugrįžimas tėviškėn
„ARTUMOS“ pirmame skyriuje „Pažadėtoji žemė“ pasakojime „Sugrįžimai“ jau pirmame puslapyje autorius prisipažįsta, kad sulaukė nemažų priekaištų iš poeto Roberto K. kodėl nedalyvavo nuostabiame renginyje, vykusiame Kaišiadorių rajono viešojoje bibliotekoje: „Tėviškę privalu lankyti!..(…) O jeigu esi dar kviečiamas, lėk, skubėk viską metęs į šalį. (…) Tėviškė vienintelė. Atmink! Su ją ryšys turi būti ypatingas!”
Šis žinomo poeto priekaištas autoriui buvo tarsi priesakas. Todėl po kelių mėnesių Gilučių bibliotekos vedėjos Veronikos Tamošiūnienės telefono skambučiu priminimas, kad tokią ir tokią dieną, net valandą (!) yra laukiamas kaimo bendruomenės, dabar jau su visa šeima išdulkėjo.
Tuomet, po daugelio metų, vėl sugrįžęs į tėviškę, o tuo pačiu ir į savo gyvenimo praeitį, prisilietęs prie jam brangiausio šios žemės lopinėlio, pabendravęs su žemiečiais suprato, kad sugrįžo ne kaip svečias tik paviešėti.
Sugrįžo vedinas pareigos atiduoti savo gimtinei duoklės – apie ją parašyti išsamų pasakojimą, prakalbinti darbščius, nuoširdžius jos žmones, įamžinti jų siekius, viltis, pasiryžimą sukurti sau ir savo vaikams laimingesnį gyvenimą. Tuo pačiu ir mums, savo skaitytojams, priminti, kad: „Niekur kitur, tik čia (tėviškėje) pradedi giliau suprasti žmogaus pasaulį, jo svarbiausius dvasinius impulsus ir savo būtį“
Praeities ir dabarties realijosSu didžiuliu širdies skausmu autorius prisimena tėviškės praeitį: „Visais laikais Gilučius lydėjo socialiniai sukrėtimai, gaisrai, karo grėsmės, skaudžių netekčių likimas, pokario rezistencija…“. Ir džiaugiasi, kad kaimas turėjo savo garsųjį knygnešį Petrą Gudelį, savo rašytoją Martyną Gudelį, pagarsėjusį partizanų bataliono vadą Zigmą Kacevičių – Genį, veikusį Žaliojo Velnio vadovaujamoje apygardoje… Su neslepiamu pasididžiavimu rašo apie darbščius ūkininkus, nuostabių tautinių raštų audėjas, pynėjus, kultūrai atsidavusius žmones, palaikančius tautos savimonės gyvybinį pulsą.
Knygoje ypač daug ir šiltai pasakojama apie Gilučių bibliotekos vedėją, metraštininkę, nepailstančią kultūrinių renginių organizatorę Veroniką Tamošiūnienę ir
Eleną Kubilienę (pastaroji daug prisidėjo, kad Gilučių seniūnijoje, Koncepte, jaukiame gamtos kampelyje, būtų įsteigti Vaikų globos namai, šiuo metu įgavusių sodybos vaizdą), Gilučių moterų etnografinį ansamblį ir jo balsingąsias Almą Laučiūnienę, Aleksandrą Gudelienę, Oną Grižinienę, Vitaliją Janavičienę, Stanislavą Gerbutavičienę, Marijoną Koncienę, Eleonorą Markevičienę, Joaną Vaiciukevičienę, nuo pirmų kolektyvo susibūrimo dienų dainininkėms vadovaujančią muzikos specialistę Liną Janauskienę. Autorių tiesiog stebina Kultūros klubo direktorės Vidos Vičkačkienės bei seniūno Vytauto Baltulionio entuziazmas bei išradingumas telkiant Gilučių bendruomenę bendro tikslo siekimui. O tokio darbštaus ūkininko kaip Saulius Stirna, valdančio net 500 ha. Tėviškės žemės, turbūt visoje Lietuvoje nerastume!..
Labiau koncentruoti, išryškinti personažų portretai ir jų aistros antroje knygos dalyje. Operos solistas Pranas Zaremba, vargonininkas Ignas Šimonis, literatas, labai mėgęs humorą, satyrinę literatūrą Bernardas Vėželis, autoriaus antros eilės pusbrolis žurnalistas Juozas Malašauskas į mus prabyla atkakliais ieškojimais ir siekimais savo gyvenimo keliuose, teigiamybėmis ir net… intrigomis. Viename iš susitikimų Juozas Malašauskas netikėtai nustebina autorių pasakęs, kad ruošiasi pasižvalgyti… po Sibirą. Bet ko ten vyksta „žvalgytis“ – iki galo neatsiskleidžia, tuo autorių suintriguodamas. J. Kundrotas rašo: „Intriga yra intriga – ne tik literatūros kūriniuose, bet gyvenime. Turbūt iš intrigų susilipdo, susiklijuoja kai kurių žmonių gyvenimas, kuris tampa kažkuo išskirtiniu, ypatingu, gal net patraukliu“.
Ypač šiltai, jautriai, su didele meile ir talento jėga parašytas knygos paskutinis pasakojimas „Akordeonas, arba sauja žemuogių“, skirtas šviesiam Brolio Zigmo atminimui. Net žodį „Brolis“ rašo didžiąja raide – taip jis didžiai vertina Zigmo, kaip vyresniojo Brolio, meilę ir dėmesį formuojantis jo, dar paauglio, charakteriui, nuolat skatinančiam, kad jaunėlis kuo sparčiau atsiskleistų savo sugebėjimais, kad kuo sėkmingiau įgyvendintų sieloje gimusius siekius bei svajones.
Teigiamai reikia vertinti dailininko Vladimiro Beresniovo sukurtą knygos viršelį, tiesiog dvelkiantį gimtojo kaimo artuma, skyrių iliustracijas, papildančias juose analizuojamas temas.***
Užvertęs memuarinių etiudų „ARTUMA“ paskutinį puslapį, dar gyvendamas perskaitytų pasakojimų vaizdiniais, instinktyviai ją padedu į lentyną, kur yra ir kitos Juozo Kundroto knygos. Tarsi ten turėtų būti ir jos vieta, nes savo stilistika, turiniu, pagaliau, vykusiai atskleista, išgvildenta problematika to nusipelnė. Ir kitų – trisdešimt dviejų – ten jau esančių šio autoriaus knygų yra laukiama. Bet ne prie greta, jau kitoje lentynoje, išrikiuotų, jau seniai pripažintų ir dar nepripažintų autorių rašliavos.
Tikiuosi, kad, perskaitę šią memuarinių etiudų knygą, taip pasielgsite ir jūs, LŽS nario Juozo Kundroto kūrybos bei talento gerbėjai.
Nuotraukoje: Knygos autorius kaunietis žurnalistas Juozas Kundrotas
Knygos ,,Artuma” iliustracijos, kurių autorius dailininkas, LDS ir LŽS narys Vladimiras Beresniovas