Algis BUMBLAUSKAS. ŠVIETĖJAS . (Ištrauka iš knygos ,,Žurnalisto bloknotas")

Taigi, koks jis – žmogus iš redakcijos, kurio kartais laukiame. Kaip jis gyvena, kaip elgiasi, kokį jį mato žmonės, kokius mes patys juos matome?

Sakysime, mano atmintyje giliai įstrigo Juozo Kundroto asmenybė, su kuriuo kadaise dirbome Ignalinos rajono laikraštyje „Nauja vaga“. Jis mane mokė ne tik rašyti, rinkti medžiagą. Labiausiai įsiminė tai, kad gavus atlyginimą, honorarą, jis mus, jaunus, pradedančius žurnalistus, visų pirma vedė į knygyną pirkti knygų. Ir tik paskui prisipirkę, aptardami, vartydami jas ėjome į kavinę. Bet ir ten Juozas sugebėdavo mums surengti kilnumo pamokas – vis stengėsi pirmas už visus sumokėti. Žinodami šitą jo gražią savybę ir mes hgėmės nepražiopsoti, pirmi prišokti prie bufetininkės, bet jis dažnai sukdavo mus minutę, kitą aplenkti ir būdavo tuo labai patenkintas, plačiai šypsodavosi giedra doro, gero žmogaus šypsena, tarsi būtų ne praradęs tuos pinigus, o išlošęs…

Kai dabar girdžiu viena ar kita proga dainuojant „Lietuvą brangią”, vėl prisimenu Juozą Kundrotą. Kartą vidurnaktį, grįždami iš vieno vakarėlio, Juozo vedami užtraukėme kiekvieno lietuvio širdį virpinančią melodiją. Tada buvo ne tik tamsi naktis. bet ir toks pat tamsus, gūdus sovietmetis ir ši daina valdžios buvo laikote nacionalistine, draudžiama.

Taigi mes tąsyk ne tik drumstėme žmonių imybę, bet dar plėšėme nacionalistinę dainą. Ignalina – nedidelis miestelis, traukėme per patį jo centrą, tad mus išgirdo ir milicijoje. Tačiau tų įžūlių triukš- madarių sulaikyti išsiųstas patrulis įsakymo vykdyti nesiryžo.

„Taigi ten Kundrotas su draugais dainuoja – ką daryti – ar imti juos?“ – grįžę į skyrių atsiklausė tvarkdariai. Bet ir aukštoji milicijos valdžia nesiryžo to daryti, tik kitą dieną milicijos viršininkas paskambino redaktoriui ir papasakojo, ką jo vyrai naktimis išdarinėja. Žinoma, redaktorius mus pabarė, bet organizacinių išvadų nedarė…

Kažkada vedęs mus pirkti knygų, organizavęs įsimintinas keliones į rašytojų gimtines, dabar Kaune gyvenantis Juozas Kundrotas pats rašo knygas, pats tapo rašytoju. Tačiau mums, kurie tada buvome šalia jo, kurie sėdėjome viename kabinete, kurie kartu keliavome, kalbėjomės, svečiavomės pas jį, jo vedami gūdžiu sovietmečiu traukėme „Lietuvą brangią”, ir daugeliui kitų žmonių Juozas buvo tarsi gera, daug naudingo ir gražaus davusi knyga.

„Žurnalistai privalėtų save laikyti tautos elitu, rinktiniais žmonėmis, visuomenės druska ir šviesa”, – savo knygoje „Žurnalisto profesija” rašė vienas žymiausių tarpukario Lietuvos žurnalistų Juozas Purickis. Bet ar mes tokie esame?.. Ar dažnas gali pasigirti esąs visuomenės druska ir šviesa?.. Na, bent jau padorus, išsilavinęs žmogus?..

Kai pradėjau dirbti „Valstiečių laikraštyje”, kartą man prireikė vieno leidinio komplekto, kurio redakcijoje nebuvo, ir aš paklausiau skyriaus vedėją V.A., pas kurį neva „stažavausi“ ir nežinia ko iš jo turėjau mokytis, kur čia netoli yra biblioteka.

„Nežinau, aš į tokias vietas nevaikštau”, — atvirai pasakė jis. Netrukus atėjo jo draugelis iš kitos redakcijos ir abu išėjo į aludę, liepęs man, jei kas ieškos, pasakyti, kad išvažiavo į ministeriją. O man tada ilgai skambėjo ausyse tie jo žodžiai, kad į tokias vietas kaip biblioteka jis nevaikšto. Matėsi… Beje, ilgainiui jis ir į darbą vis dažniau ėmė nebeateiti…

Deja, daug mūsų plunksnos brolių pražudo stikliukas. Kai kas net tvirtina, kad gerti yra šaunu, kad žurnalistas būtinai turi būti išgeriantis. Bet paprastai taip kalba tie, kurie, negalėdami pasižymėti darbe, stengiasi reabi tuotis nors aludėje…