Kai knygynuose pasirodo nauja knyga apie tremtį, sovietų lagerius, imi ją pirmiausia į rankas. Vėl atidžiai keliauji kartu su autoriumi golgotos keliais, susimąstai, vertini situacijas.
Ką tik išleista šiauliečio prof., habil. dr. Vytenio Rimkaus knyga „Taiga“ taigoje“ – ypatinga ir turiniu ir pateiktomis faksimilėmis. Knyga apie laikraštį, apie tremtyje atsidūrusių mūsų tautiečių pastangas bent kaip praskaidrinti gyvenimą. Tą idėją brandino ir įgyvendino Vytenis Rimkus su bendraminčiais Sibiro tremtiniais ir pirmiausia – Juozu Balčiūnu.
Knygoje publikuojamų prisiminimų sraute aptinki ir tremties epizodų, kai iš gimtųjų namų buvo ištremta visa Rimkų šeima. „1949 m. kovo 26 d. didelė mūsų šeima – tėvai ir šeši vaikai – nuo dvejų iki 21 metų amžiaus savo vienkiemyje Pikeliškėje (Šiaulių r.– aut. past.) buvo apsupta ir su didele ginkluota apsauga atvežta į „Gubernijos“ geležinkelio stotį ir sugrūsta į vagoną“,– rašo V.Rimkus savo knygoje.
Rimkų šeima buvo ištremta į Irkutsko srities Alzamajaus rajoną. Tremtiniai čia atliko sunkius miško kirtimo darbus, transportavo medieną. “…Niekaip negalėjome susitaikyti su tremtinio padėtimi, su kažkokia siaubinga niekuo nepateisinama neteisybe, sutryptomis žmogiškosiomis teisėmis. (…) Kartą kilo mintis kažką daryti, kažkuo užsiimti, gal leisti satyrinio pobūdžio laikraštuką, kuris pralinksmintų bendro likimo žmones, ypač jaunimo būrelį. O mūsų buvo gana daug – dviejose barakų grupėse įsikūrė apie 70 šeimų,“– rašo knygos „Taiga“ taigoje“ autorius.
Pavyko išleisti tik 5 numerius
Rankraštinio laikraštuko „Taiga“ gimtadienis – 1950.06.26. Pirmasis ir kiti numeriai skaitytojus informavo, jog tai neperiodinis lietuvių laikraštis.
„Ir kilo pas mus sumanymas, sunaudoti nors dalelę energijos – nei tartum rimtam reikalui, nei tartum žaislui – nuosavam lietuviškam laikraštėliui leisti.“ Šios mintys buvo patalpintos 1-ojo „Taigos“ numerio vedamajame. Nei spausdinimo mašinėlės, nei kompiuterio 1949 metais taigoje nebuvo. Beveik kaligrafišku šriftu surašyti tekstai gulė ant liniuoto mokyklinio sąsiuvinio lapų. „Taigos“ leidėjai patys rašė eilėraščius, straipsnius, apsakymus, satyros smaigaliu dūrė į supančios aplinkos gyvenimo grimasas. Nė kiek netenka abejoti, kad piešinukus, dailias užsklandėles piešė Vytenis Rimkus. Skaitytojai sulaukė tik penkių „Taigos“ numerių.
Buvo metas, kai „Taigos“ leidėjasi lyg ir primiršo savo laikraštuką, tačiau apie tai jiems priminė saugumiečiai. Saugumo agentai, apsimetę medžiotojais, lankydavosi barakuose, kur gyveno lietuviai. Jie išprovakavę pokalbius, gudriu būdu stengdavosi sužinoti lietuvių nuotaikas, o išpeštą informaciją perduodavo kam reikia!
Vieną 1951 metų pavasario naktį į lietuvių barakus įsiveržė milicininkų, saugumiečių ir aukštųjų karininkų grupė. Jie darė kratas ir to pasėkoje Vytenis Rimkus, jo tėvas Jaroslavas Rimkus, sesuo Elytė Rimkutė, Juozas Balčiūnas ir Verutė Vilkauskaitė buvo areštuoti. Jeroslavą Rimkų laikinai paleido, o netrukus vėl areštavo. Jeroslavą Rimkų nuteisė 10-čiai metų kalėti, nes jo bloknotėlyje rado įrašų, smerkiančių trėmimus ir drastiškus valdžios veiksmus.
Teisme lietuviai-laikraštininkai neturėjo galimybės gintis, nes teisėjams ir taip buvo „viskas aišku“. Teismo nuosprendis – žiaurus: V.Rimkus ir J.Balčiūnas nuteisti 25 metams darbų lageryje, po to dar pridedant po 10 metų tremties ir 5 metams atimtos teisės. Iš viso – 40 metų! Elena Rimkutė nuteista 10 metų, Veronika Vilkauskaitė – 8 metus lagerio.
Jei Vyteniui Rimkui ir Juozui Balčiūnui teismo metu buvo pateikti „rimti“ kaltinimai – abu kalbėjo apie buržuazinės Lietuvos atgimimą, skleidė proamerikieiško pobūdžio gandus, platino šmeižtus tautų vado adresu, rašė antitarybinius eilėraščius, straipsnius, juos davė skaityti kitiems asmenims. Teisiamosioms E.Rimkutei ir V.Vilkauskaitei buvo pateikti vaikiško pobūdžio kaltinimai: dainavo antitarybines dainas, rašė straipsnelius į nelegalų „Taigos“ laikraštį, mokė lietuvių vaikus antitarybinio turinio dainų.
Patvirtindama tuometinių saugumo darbuotojų nuovokumą, pateikiu 1950 m. vasario 26d. parašyto eilėraščio „Lietuviška daina“ ketureilį:
Plačiais sparnais, tarytum vėjas,
Tarytum užmiršta žinia,
Per nykią taigą nuskambėjo
Lietuvio tremtinio daina.
Pavarčius „Taiga“ taigoje“ puslapius susidaro įspūdis, kad „Taigą“ rengė ir laikraštėliui rašė talentingi žmonės. Skoningos iliustracijos, vykę pašmaikštavimai, taikli satyra.
Per kančias – į žvaigždes
Grįžęs į Lietuvą Vytenis Rimkus padėjo daug pastangų, kol įsirašė į „brandaus socializmo“ tikrovės sūkurius. Visą gyvenimą potraukis menui buvo ta spindinti viršūnė, kurios atkakliai siekė. Ir kai nugrimzdo į praeitį kliūtis dariusios piktos srovės, Vytenis Rimkus nusprendė užpildyti meno pasaulio tuštumą. Įstojo (neakivaizdžiai studijuoti) į tuometinio Leningrado I.Repino dailės institutą ir su pagyrimu jį baigė. Apsigynė dailėtyros daktaro, dar vėliau – dailėtyros hab. dr. disertaciją. 1988 metais Vyteniui Rimkui suteiktas profesoriaus laipsnis. Jo paskaitas lanko Šiaulių universiteto studentai. Jų metu profesorius V.Rimkus kalba ne tik apie meną, bet dosniai dalija savo studentams ir gyvenimiškos patieties krislelius. Už pasiekimus ir aukštumas, už humaniškas idėjas, be kurių menas netektų pusiausvyros,Vyteniui Rimkui suteiktas Šiaulių miesto Garbės piliečio vardas.