Būtų įdomu sužinoti, kokius prisiminimus ar vaizdinius gerbiamai auditorijai kelia „derivatyvo“ sąvoka. Spėju, kad daugiausiai tiems, kurie ne tik mėgėjiškai domėjosi 2008-2012 m. globalios krizės priežastimi ir eiga. Jie greičiausiai prisimena, kad „derivatyvais“ tąsyk buvo vadinami bankų išvestiniai finansiniai produktai. Jų esmę apibūdinant labai schematiškai ir primityviai, tai tokios bankų gudrybės, kada jie, turėdami 100 Eurų arba dolerių ar litų gyvų pinigų, sugebėdavo sukurti išvestinius produktus, kurie tų gyvųjų pinigų kiekį padidindavo gal net dešimčia kartų ir tuos naujus produktus sugebėdavo parduoti rinkoje vėl už gyvus pinigus.
Bankų derivatyvai tąsyk pridarė daug žalos patiems bankams, jų akcininkams, klientams. Ir, žinoma, visiems mokesčių mokėtojams, kurie iki šiol dengia bankų nuostolius (nebūtinai Lietuvoje), atsiradusius dėl to, kad tų virtualių (o dar geriau – išgalvotų) derivatyvų vertė buvo abejotina, jie labai greitai subyrėjo apnuogindami pokraupią tiesą apie tai, kad bankų sektoriuje buvęs ir vertintas turtas buvo burbulas. Vienas toks – amerikietiškas „Lehman Bros.“ bankas dėl to net užsilenkė.
Aš apie derivatyvus galvoju jau kokią trečią savaitę. Ne visą laiką – ačiūdie, tuo metu turėjau porą savaičių atostogų. Derivatyvų problemą man primena populiarioji Lietuvos žiniasklaida. Ypač visi be išimties interneto portalai, kuriuos jų simpatikai vadina pažangiausiu lietuviškos žiniasklaidos segmentu. Visi kiti – radijas, televizija, spausdintinė žiniasklaida, esą garmėte garma į neišvengiamą istorijos šiukšlyną. Be teisės tikėtis lygtinio paleidimo.
Tai va: lietuviškoje žiniasklaidoje vis labiau įsigali ne originalus turinys, o įvairūs perspaudai. Deja, dažniausiai – iš rytinėse kaimyninėse šalyse leidžiamų resursų – portalų, interneto dienoraščių. Toks informacinis mėšlas, kurį, lyginant su originalia versija, skelbiant savaite ar mėnesiu vėliau, net nepasijudinant patikrinti ten skelbiamų „faktų“.
Negali sakyti, kad lietuviškos žiniasklaidoje anksčiau to nebuvo. Tačiau toks turinys buvo lyg „softas“ (liet. lengvas, neįpareigojantis turinys) – nori tikėk, nori – ne. Dabar tie derivatyvai dažniausiai iš rusiškų arba ukrainietiškų interneto išteklių lietuviškoje žiniasklaidoje (tuo metu, kada jos atstovai kalba apie kokybę, rimtumą, etiką beigi panašius kliedesius) pilasi nesustabdoma srove ir forma, kuri skatina auditoriją tuos pranešimus priimti už gryną pinigą. Maža to, greičiau yra tiesiog vagiami.
Prisiminus finansinių derivatyvų analogiją ir praktika patikrintą jų poveikį bankams, ypač sprogus burbulams ar stojus sunkmečiui, maga nuspėti, o kokia galėtų būtų informacinių derivatyvų lietuviškoje žiniasklaidoje įtaka? Seno žurnalistikos dinozauro teisėmis burbtelėčiau, kad ilgalaikiu požiūriu ši tendencija lietuviškai žiniasklaidai ir komunikacijos verslui tikrai nežada nieko gera. Nepaisant, kad dabar plūstantis srautas didžia dalim atitinka vieną svarbesnių interneto žiniasklaidos verslo modelio reikalavimų – dirginti auditorijos instinktus. O dėl šios prielaidos sakyčiau, kad didžiausią neigiamą poveikį iš Rusijos interneto išteklių „nudrožti“ derivatyvai lietuviškos auditorijos trumpalaikiu požiūriu tarsi elektros šoku veikia kolektyvinę lietuvišką smegeninę.
Žvelgiant tokiu kampu į lietuvišką viešąją erdvę, LRT televizijos laidos vedėjo Edmundo Jakilaičio ir Vilniaus mero susikirtimas socialiniuose tinkluose buvo tikra „bonbonkė“. Ponas Jakilaitis savo paskyroje paskelbė keletą sostinės mero elektroninio pašto fragmentų. Daugiausiai apie tai, kaip buvo priimamas sprendimas uždaryti p. Šimašiaus pirmtako Vilniaus m. savivaldybėje iniciatyva įkurtą oro transporto bendrovę „Air Lituanica“. Kadangi p. Šimašius tų pranešimų autentiškumo nepaneigė, galima teigti, kad jie liudija apie tai, kaip jo komanda ruošėsi šią žinią pranešti viešai. Taip pat kyla įtarimo, kad ne visos galimybės, siūlymai, kaip išsaugoti oro bendrovę, buvo išsamiai išnagrinėti.
Man ir tada, ir dabar, pamačius į viešumą nutekinto susirašinėjimo fragmentus, kyla įspūdis, kad „Air Lituanica“ uždarymas buvo ne tiek racionalus naujos Vilniaus valdžios sprendimas (nors racionalių argumentų tą padaryti netrūko), kiek mėginimas įsitvirtinti svarbiausiuose savivaldybės kabinetuose atliekant tam tikrą autentišką politinį veiksmą: tarkime, uždaryti tai, ką buvo įkūręs ankstesnis Vilniaus meras.
Negaliu teigti, kad būtent tokiais motyvais „Air Lituanica“ istorijoje buvo vadovautasi, bet man asmeniškai toks įspūdis kyla.
Vis dėlto didžiausią žavesį sukėlė p. Šimašiaus ir jo artimesnių pagalbininkų reakcija į paskelbtus elektroninio susirašinėjimo fragmentus. Prokuratūra, fas! Iš kur gavo? Kas nutekino? Tai Zuoko pramanas! Pamenate sovietmečio laikų anekdotą apie esą radijo stoties „Amerikos balsas“ pranešimą: „Anglijos karalienės soste rasta blusa. Manoma, kad tai – sovietų darbas.“
Diduma p. Šimašiaus ir jo bendražygių (liberalų!!!) argumentų: iš kur gauta, kas nutekino, Jakilaiti, už grotų susmirsi… Prašau man atleisti, tačiau, gerbiamieji politikai, ne jūsų suknistas reikalas, iš kur žurnalistas gauna informaciją. Jis neprivalo jums atsiskaityti. Juo labiau ta, kuri šią savaitę buvo paviešinta, be jokių abejonių turi labai aiškaus visuomenės intereso požymių.
Taigi, jei norite ką nors paaiškinti, tai malonėkite dalykiškai.
Nuotraukoje: Komentarų autorius, vilnietis žurnalistas Rytas Staselis
Dienraščio ,,Vakarų ekspresas” nuotr.