Nors praėjo daugiau kaip pusė amžiaus, atmintyje tebėra gyvas įspūdis, kai mes, naujieji studentai, pirmąkart patekome į senąją Vilniaus universiteto biblioteką.
Jai tada ėjo į pabaigą ketvirtasis šimtmetis. Tos masyvios katalogų komodos su tūkstančiais kortelių po renesansiniais ir barokiniais skliautais, kažkur tolumoje – lentynų lentynos su tūkstančiais knygų, tie ilgi skaityklų stalai, prie kurių prieš egzaminų sesiją parimsta dešimtys galvų, o ypač ta šventa tyla, kurios nepasiekia išorinio pasaulio garsai, darė nepakartojamą įspūdį. Juk tokioje tyloje brendo mūsų krašto šviesuliai Konstantinas Sirvydas, Martynas Počobutas, Adomas Mickevičius, Simonas Daukantas.
Dar nebūta jokių kompiuterių, faksų ar telefonų, išmanesnių už savo galvos turėtojus. Tačiau buvo alkis žinių, ir jį pirmiausia galėjo patenkinti biblioteka. Bėgant laikui, tobulėjant technologijoms keitėsi ir bibliotekų pobūdis bei funkcijos. O kaip šios įstaigos gyvuoja šiandien, kiek ir kokių jų reikia šiuolaikinei margai visuomenei?
Į šiuos ir daugelį kitų klausimų, susijusių su bibliotekomis, verta paieškoti atsakymų ir mūsų laikais. Todėl balandžio 23-29 dienomis Lietuvos bibliotekininkų draugija jau tryliktą kartą skelbia Nacionalinę bibliotekų savaitę, kurios šūkis „Nežinai? Pėdink į biblioteką!” Ji prasidėjo balandžio 23-iąją, UNESCO minimą Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną. UNESCO kviečia visus, ypač jaunus žmones, atrasti ar atgaivinti skaitymo malonumą, pagerbti rašytojus, kurie prisidėjo prie žmonijos socialinio ir kultūrinio progreso.
Šiųmetė Nacionalinė bibliotekų savaitė pirmiausia skiriama jauniesiems bibliotekų lankytojams: vaikams, jaunimui. Renginys ypatingas dar ir tuo, kad per jį įgyvendinamas bendras Lietuvos bibliotekininkų draugijos ir LIONS klubų projektas „SKAITYMAS: sėkmė ir džiaugsmas”. Projektą globoja nacionalinė Lietuvos UNESCO komisija, raginanti pažinti kultūros lobynus ir ugdyti skaitymo tradicijas. Jo tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į vaikų, jaunimo neskaitymą, didėjantį abejingumą knygai kaip į socialinę problemą. Būtina skatinti mokyklinio amžiaus vaikus ir jaunimą skaityti, eiti į bibliotekas, siekti žinių, per jas, o ne vien per bukinančius kompiuterinius žaidimus bendrauti su bendraamžiais. Bibliotekose sukauptos knygos, elektroninių informacijos išteklių kolekcijos – tai kūrybinės laboratorijos skleistis originalioms mintims, įkvėpimo šaltinis idėjoms ir ateities sėkmės pamatas.
Bibliotekų savaitės renginius pradėjo tradiciniai vidurdienio skaitymai. 2013-aisiais minime Prano Mašioto, vieno produktyviausių lietuvių vaikų rašytojų, pedagogo ir publicisto, 150-ąsias gimimo metines. Balandžio 23-iosios vidudienį visose Lietuvos bibliotekose buvo skaitomos šio rašytojo kūrinių ištraukos. Ne viena karta užaugo su P.Mašioto rašytomis ar verstomis knygomis. Jos mokė gerumo, buvo pirmieji gamtos, istorijos ir geografijos žinių šaltiniai.
Šią savaitę Lietuvos bibliotekos kviečia į renginius, kurių tematika glaudžiai susijusi su jaunimo poreikiais, pomėgiais ir įpročiais. Jaunieji lankytojai raginami ne tik skaityti knygas bibliotekose, bet ir jas vertinti, iliustruoti, rašyti komentarus socialiniuose tinkluose. Naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis galima net kurti ir savo knygas. Bibliotekos taip pat kviečia į protų mūšius ir žinių dvikovas, o jų dalyviams atsakymų siūlo ieškoti bibliotekose esančiose knygose ar duomenų bazėse. Galbūt visų atsakymų čia ir nėra, bet esama žinių, kur tuos atsakymus rasti.
Visada su didžiausiu malonumu kopiame į Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpę. Ten dažnai vyksta susitikimai su knygų autoriais, įvairių sričių menininkais. Nuolatiniams palėpės lankytojams ypač įsiminė Tarmių metams skirtas folkloro vakaras, per kurį skambėjo skirtingų Lietuvos etnografinių regionų šnektos, pasakos, dainos.
Lietuvoje veikia daug mielų šviesos židinių – miestų, rajonų, apskričių, aukštųjų mokyklų, įmonių, kitokių organizacijų bibliotekos. Jie skaisčiai šviečia mums visiems nuo pat Varnių, iš kurių pėsčiomis į universitetą iškeliavo S.Daukantas, iki Vilniaus. Dinamiška gyvenimo kaita akina bibliotekininkus diegti naujoves, ieškoti naujų būdų, kaip pritraukti lankytojų, gerinti jų aptarnavimą. Šiandien bibliotekos ne tik kviečia skaityti knygas, periodinius leidinius, dalyvauti įvairiuose renginiuose, bet ir aktyviai prisideda įgyvendinant mokymąsi visą gyvenimą, socialinės ir skaitmeninės atskirties mažinimą.
Teko girdėti vieną šmaikštuolį „pilvo bibliotekomis” vadinant visus tuos akropolius, norfas ir maximas. Tokių įstaigų irgi reikia, bet gaila, kai per jas pernelyg nutolstama nuo proto šviesos židinių.
Kada buvote bibliotekoje? Ko jums ten reikėjo – knygų, interneto? Jis dabar prieinamas visiems, ir pirmiausia – per bibliotekas. Visiškai nemokamai. Atverkime bibliotekų duris drauge. Šiandien. Eime. Kviečiu.