– Daug kas jo nemėgsta, daug kas jį mėgsta, bet visi sutaria, kad grjžęs iš Londono Andrius Užkalnis tapo vienu ryškiausių reiškinių blankiame Lietuvos žiniasklaidos pasaulyje. Todėl pirmas klausimas, kuris kyla man, yra toks: kodėl mano klasės draugas po tiek metų emigracijos grjžo j Lietuvą iš valstybės, pripažįstamos kaip viena patraukliausių vietų gyventi?
– Andriau, kodėl grįžai iš Didžiosios Britanijos? Gal baisiai prisidirbai BBC, tad liko vienintelis kelias – pirkti lėktuvo bilietą j gimtinę?
– Žinai, pradėsiu bjauriai, kad paskui galėčiau kalbėti švelniau. Tai, kaip žmonės aiškina mano grįžimą, yra tiksli didelės dalies Lietuvos žmonių diagnozė. Samdomo darbo ir tarnybos geram ponui kultas taip iškreipė smegenis, kad baisu. Jie nesupranta, kaip galima atsisakyti šiltos tarnybos, 50 tūkst. svarų per metus atlyginimo, didelio kabineto, septynių savaičių mokamų atostogų per metus ir viską pradėti nuo nulio, kai tau jau 40 metų.
„40 metų“ čia yra du raktiniai žodžiai. Nenorėjau dar 27 metus iki pensijos dirbti toje pačioje tarnyboje. Nenorėjau gailėtis, kad nepabandžiau ko nors naujo. Tuo metu Lietuvoje jau buvau pradėjęs leisti knygas ir jos buvo sėkmingai perkamos, straipsniai periodikoje buvo dar sėkmingesni. Pamaniau, kad Lietuvoje galiu turėti naują, kitokį gyvenimą, daryti tai, kas man sekasi geriausiai, – ne būti vadovu ar administratoriumi, kaip BBC, bet daugiausia užsiimti kūryba.
Žinau, žmonės dažnai pasvajoja „O jeigu?“, bet viskas taip ir lieka svajonės. „O jeigu viską mesčiau ir pulčiau daryti ką nors, apie ką svajoju?“ Aš stačia galva šokau į naują baseiną ir bandžiau plaukti. Ir man pavyko.
– Daugelis žmonių tikriausiai net nežino apie tavo karjerą BBC. Gal galėtum detaliau papasakoti, kaip prasidėjo Užkalnio invazija j nacionalinį Didžiosios Britanijos transliuotoją?
– 1993 metais dalyvavau konkurse, kai BBC ieškojo redaktoriaus-vertėjo, galinčio užsiimti Lietuvos žiniasklaidos stebėjimu specialiame monitoringo padalinyje. Tai gana sena, nuo Antrojo pasaulinio karo laikų likusi BBC funkcija, kitose šalyse ją atlieka žvalgybos tarnybos. Atvirojo šaltinio stebėjimas – tai informacijos rinkimas iš viešų, neslepiamų, visiems prieinamų šaltinių. JAV šią funkciją vykdė atskiras žvalgybos padalinys, o Didžiojoje Britanijoje ji teko nacionaliniam transliuotojui.
Buvau labai jaunas, turbūt atrodžiau entuziastingas ir išmokomas, turėjau žurnalistinio darbo patirties ir gerai rašiau angliškai, tad per pusantrų metų laimėjau tą konkursą (anais laikais BBC atrankas vykdydavo vėžlio žingsniu, daugelis atrankos etapų labai užsitęsdavo). 1995 m. sausio 4 d. atvykau į Didžiąją Britaniją ir po kelių dienų pradėjau dirbti.
Kelerius metus užsiėmiau Lietuvos žiniasklaidos
stebėjimu, paskui išmokau profesionaliai redaguoti angliškus tekstus, pradėjau mokyti kitus visokių darbo aspektų, laimėjau konkursą užimti vadovo postą ir gal tuziną metų dirbau vadovaujamąjį darbą įvairiuose geografiniuose padaliniuose: Baltijos šalių, buvusios Sovietų Sąjungos, Irano ir Kaukazo, Vakarų Europos, Lotynų Amerikos. Kūriau naują biurą, gyvenau ir dirbau Vakarų Afrikoje, Ganoje, daug keliavau į Tolimuosius Rytus: Rusiją, Japoniją, Korėją.
Dirbau su BBC žiniasklaidos stebėjimo partneriais JAV. Daug dirbau su tekstais ir žurnalistais, organizavau darbą, priimdavau į darbą žmones įvairiuose biuruose, nuo Jerevano ir Baku iki Delio, Dubajaus ir Magadano.
Manau, kad tai buvo, egoistiškai kalbant, labai ilga, prabangi, gerai mokama praktika. Per ją susipažinau su pasauliu, įvairiomis ekonominėmis sistemomis, apsilankiau daugybėje restoranų ir viešbučių. Visa tai sukrovė gyvenimo stebėjimo bagažą ir leidžia dabar daryti tai, ką darau.
Rašytojui ir žurnalistui to labai reikia. Tai verčia mąstyti. Šimtai valandų skrydžių tarp įvairių žemynų praėjo galvojant, galvojant ir dar kartą galvojant. Iš to ir susidėjo įvairios svajonės, palyginimai, fantastiniai konstruktai. Žinau, kad tuo metu, kai darbdavys man mokėjo atlyginimą, turėjau neregėtą laiko, vaizdų ir informacijos gausos prabangą. Gauti pinigai buvo išleisti, o patirtys ir mintys susidėjo ir liko – tikiuosi, užteks visam gyvenimui.
(Eduardo Eigirdo pokalbio su žurnalistu Andriumi Užkalniu (nuotraukoje) tęsinys – mūsų svetainės ,,Komentaruose”)