Kalbuosi mintyse su nematoma, įkyria savo oponente. „Parašyk, – sako ji, – apie pažadus.” Pradedu galvoti, ką pažadėjau pernai. Kur buvau per Naujuosius? O kaip švenčiau? Nieko neprisimenu. O kodėl neprisimenu? Nes viskas buvo taip pat – ilgai planavau, kaip sutiksiu, praleisiu, važiuosiu ir pamatysiu, o paskui suvokiau, kiek tas matymas kainuotų, ir persigalvojau.
Įsijungiau televizorių ir švenčiau lovoje.
Nemoku gyventi – nusprendžiu, o savigrauža, pasirodo, tik to ir telaukia: „Į baseiną eiti žadėjai?” Žadėjau. „Jogos pamokas lankyti ketinai?” ketinau. Bet nepasirodė mokytojas. O vienas išmintingas žmogus pasakė: „Kai mokinys bus pasirengęs, būtinai atsiras mokytojas.” „Jaučiuosi pasirengusi, – sakau savo savigraužai. – Kur tas mokytojas?” O ji pasigalandusi dantis: „Sakei eisi į teatrą…” Į teatrą? Keturias valandas klausyti Čechovo personažų? Kad galvoj dar labiau viskas susipintų? „Sakei, vaikščiosi po valandą gryname ore kasdien.” Kasdien?
Tuo tarpu suskamba lauke ant šakos kabantis vėjo varpelis: „Dzinnn…” Prieinu prie lango – toks kaip vaikystėje, ir gatvė ta pati, ir kaimynai. Ir vėl – dzinnn… Suskamba telefonas. Banko vadybininkė. „Jūs rašėte pareiškimą dėl mažesnių palūkanų? Švenčių proga nutarėme neimti palūkanų net tris mėnesius. Mes visada galvojam apie jus! Nes jūs – mums svarbiausi!” – beveik išdainuoja ir pakiliai pasveikinusi padeda ragelį. Tada supypsi žinutė: „Sveikiname, jūs išrinkta į laimingųjų, kurie gaus po planšetinį kompiuterį, dešimtuką. Kviečiame atsiimti…” ir adresas. Pabaigoje šypsenėlė ir sakinys: „Jokių papildomų sąlygų, nes mūsų šūkis: „Apie viską pagalvojom už jus!”
O telefonas net neketina užsičiaupti: dzinnn… Atsiliepiu. Draudimo agentė: „Noriu priminti, kad baigiasi jūsų automobilio draudimas, bet – sveikiname! Mes apdrausime jūsų automobilį veltui. Visų rūšių draudimu. Juk mes jau dešimt metų kartu!” Taip sakant: „Draudimas, kuris pagalvoja apie kiekvieną!” Pajuntu, kad čia jau tikriausiai ne prieš gera. Išjungiu garsą, o telefonas ima vibruoti. Šokčioja ant stalo net dusdamas. Pakeliu. Skambina viršininkas. Ne tas, kur dabar dirbu, bet anas, iš anos darbovietės: „Sveikinu, – sako. – Gera buvai darbuotoja, paskyriau premiją, nesvarbu, kad pavėluotai – atlyginimo dydžio.”
Apsiverkiu iš laimės. Ir kas sakė, kad Lietuvoj bloga gyventi? Kad joje niekam nerūpi piliečiai. Žmonės. Kas sakė, kad bankai sužvėrėję, o viršininkai – tūpi? Atsisėdu. Ir tada pabundu.
Pasižiūriu į kalendorių ir lengviau atsipučiu.
Iki Naujųjų – beveik savaitė. Pats laikas parašyti sveikinimus. Ne į socialinį tinklą, telefoną ar elektroninį paštą, bet senoviškai. Ant atviruko. Skaitytojoms išrenku su linksmu seniu besmegeniu ir parašau:
„Mielos moterys, už jus! Ištikimiausias ir kantriausias, visas, kurias sutinkame parduotuvėje, koncerte, bibliotekoje, autobuso stotelėje, poliklinikoje, kaimo kultūros namuose, kurias įsivaizduojame, kai rašome rašinius.”
Bendradarbėms išrenku spalvingą atviruką su šešiais elfais ir užrašau:
„Mielos kolegės! Už jus! Jūs – pačios geriausios mano mergaitės. Gražios. Stilingos. Darbščios. Kantrios. Talentingos. Sveikinu! Linkiu meilės, nes tik dėl jos verta gyventi: meilės vaikams, meilės sau, meilės gyvenimui, ypač tada, kai norisi numoti ranka ir pasakyti: „Netikiu, nenoriu, pavargau…” Nes meilė – tikėjimas rytdiena, stebuklo troškimas, nušvitimas ir žinojimas, kad einame teisingu keliu, kartais net ne pačiu tiesiausiu, bet savęs link. Nes meilė tai prieskoniai, kurie niekada nesibaigia.”
Paskutinis atvirukas su apsnigtu nameliu. Užrašau: „Miela įkyrioji oponente, už tave! Už pažadus. Už tai, kad jie kada nors išsipildytų!”
Nuotraukoje: ,,Naujamečio sapno” autorė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė, žurnalo ,,Šeimininkė” žurnalistė Daiva Budrienė
Vido Mačiulio nuotr.