Pats stebiuosi – kodėl Juozo Kundroto romaną „Skardis“ (Kaunas, Naujasis lankas, 2013) skaičiau antrą kartą? Argi nepakako to pirmojo skaitymo? Ko dar ieškojau? Ko tikėjausi rasti, neužtikęs pirmojo skaitymo metu? O gal norėjau išnarplioti visus siužeto vingius, veikėjų charakterius, jų elgesio motyvus ir pasakyti – štai čia gerai, o čia… Ne todėl! Paprasčiausiai per kelis mėnesius nuo pirmojo skaitymo daug kas pasimiršo. O padrikai kalbėti apie svarbiausią Juozo Kundroto kūrinį tiesiog nepadoru.
Ir štai vėl atverčiau pirmąjį lapą. Autoriaus žodžiai: „Šioje knygoje nėra nieko tikro, realaus ar adekvataus…“ Sunku patikėti. Tai tikriausiai noras suintriguoti skaitytoją. Kaip ir užuomina – tu taip pat ne šventasis. O toliau citatos. Tų citatų nemažai ir kituose skyriuose. Tarsi perkūnsargiai. Autorius lyg nori nuo kažko apsisaugoti. Kažin ar to reikėjo. Juozas Kundrotas kalba sava kalba, tekste gausu jo paties (manyčiau) gyvenimo prasmės, visuomeninės santvarkos, politikos, etikos ect. nuostatų, nors ne visuomet tai pasiseka išreikšti meninėmis priemonėmis.
Taigi nuo ko pradėti recenziją?
Skardis, kaip pats autorius įvardina, tai metafora. Visi kartais atsiduriame ant skardžio krašto ir likimas (Dievas, atsitiktinumas, dalia) lemia, kuo viskas baigsis. „Laikas nesuklumpa, suklumpa žmogus“ (109 p.) – teigia autorius.
Svarbiausias romano veikėjas Gintas – gana prieštaringa asmenybė. Kaip ir daugelis mūsų amžininkų – buvęs ir šioks, ir anoks, dirbęs šen ir ten, tarnavęs tam ir anam, ir štai pagaliau išmušė jo naujo gyvenimo valanda: imasi šokiruojančios temos – televizijos laidoje „Skardis“ ryžtasi nuvainikuoti visuomenės pagarbos nusipelniusį rašytoją Liudą Staugaitį ir į miltus sumalti jo romaną „O ąžuolas žaliuoja“, kažkada labiausiai skaitomą ir tik gerų vertinimų susilaukusį kūrinį. Vardan karjeros Gintas imasi šios temos ir atsiduria… ant skardžio, išgyvendamas skaudžią savęs išbandymo dramą.
Mums ne tik įdomi Ginto nuopolio (ar atgimimo?) tema, bet ir kontekstas, kuriame rutuliojasi šio knygos herojaus likimas. Situacija – noras atsikratyti praeities, naujo troškimas ir pragarmė, pasidavus trokštamos šlovės vilionei.
Autorius, apsisaugodamas nuo galimų interpretacijų ir gyvenimiškų paralelių ieškojimų, iš karto paaiškina, kad visa, kas rašoma, nė kiek nesusiję su konkrečių, mums žinomų žmonių biografijomis. Tegu būna ir taip. Tačiau norom nenorom atmintyje iškyla viena kita asmenybė. Siesime ją su herojumi ar ne, čia jau kiekvieno valia. Romano veiksmas vyksta mums gerai pažįstamoje erdvėje – visuomeniniai įvykiai, politinės deklaracijos, mitingai ir kita, taip pat kultūrinės ir literatūrinės aktualijos, dar pažįstamos vietos – mieli Vilniaus kampeliai, menininkų mėgiama kavinė, radijo ir televizijos „dirbtuvė“ – visa tai sukuria knygoje vaizduojamos tikrovės ne iliuziją, bet realybę.
Gintas, jo žmona Gintė, Liudas Staugaitis, Naglis Žalėnas, Kostas Raustys, aršūs Ginto kritikai Severinas Naudžius, Vygandas Kalnietis ir kiti iš niekur neatsirado ir niekur nedingo, jie čia pat, šalia. Kartais vaidinantys nuskriaustuosius, kartais – visažinius, o iš tikrųjų – mūsų bičiuliai ar priešai, mylimi ar neapkenčiami, reikalingi ir niekam tikę.
Bet ar tik nenukrypau nuo pagrindinės temos?
Ginto žmona aktorė grįžta iš gastrolių. Kupina geriausių įspūdžių – vaidino, skaitė Liudo Staugaičio poeziją, visi gyrė. Gintas irgi palaimos pilnas – „Skardžio“ laida puikiai vyresnybės įvertinta. O, kaip meistriškai jis demaskavo Liudą Staugaitį ir jo romaną!
Štai čia ir konflikto pradžia. Tarp Ginto ir žmonos praskrieja šaltas vėjo gūselis, kuo toliau, tuo labaiu viskas jaukiasi. Šeimyninis konfliktas įgauna visuomeninį pobūdį. Moralė, principų kova, kompromisai, pasipūtėliškas išdidumas, asmenybės susidvejinimas, kaukės… Gintas atsiduria padėtyje be išeities. Savęs išbandymo drama – skaudi,, akistata su pačiu savimi – dar skaudesnė. „Laikas iškelia, vainikuoja, laikas ir nuvainikuoja“(41 p.)
Visa tai Juozas Kundrotas ne tik gana jautriai įvardina, bet stengiasi įtaigiu žodžiu, metafora, palyginimais mums priminti – gyvenimas niekada nebūna vienareikšmis, jame daug spalvų ir atspalvių ir niekada nebūna taip, kad vienu žodžiu (sakiniu?) galėtum viską paaiškinti ar pateisinti. Autoriui daug reiškia simbolis, psichologinė nuotaika, metamorfozė.
Vis dėlto knygoje apstu publicistinių pastraipų, girdėtų diskusijų aprašymų, tuštokos ekvilibristikos, trafaretinių pasakymų ir išvadų. To tikriausiai neįmanoma išvengti, stengiantis romaną suaktualinti, pateikiant platų socialinį, politinį, kultūrinį laikmečio paveikslą.
Ar tai menkina romano įtaigumą? Nemanyčiau. Autorius, gerai išmanantis radijo ir televizijos „virtuvę“, sukūrė gana įtaigu, emociškai jautrų, meniškai įtikinamą nesenos praeities paveikslą, pilną audringų išgyvenimų, vaizdų, reginių.
Parašęs šį tekstą, savęs paklausiau: tai kam man reikėjo antrą kartą skaityti romaną? Juk viskas ir taip gana ryškiai išliko atmintyje.
Vis dėlto reikėjo. Kad geriau suvokčiau rašytojo Juozo Kundroto knygos meninę koncepciją, autoriaus nuostatas, filosofinį mąstymą, geriau pajusčiau idėjų įtaigumą, rašytojo pozicijos pozityvumą, gyvenimo grožio suvokimą ir begalinį norą savo akimis pažvelgti į tą istorinį (tikriausiai jau taip galime vadinti) laikmetį, kurį pačiam teko išgyventi, o dabar – paliūdyti.
Autorius vengia natūralistino vaizdavimo, tuo labiau nešvankybių, pigių juokelių, atsisako buitiškumo – buitis, kasdienybės rūpesčiai herojamas tarsi neegzistuoja. Gintas – ne gyvenimo pastumdėlis, kuris kenčia neišvengiamas žmogaus gyvenimo kančias, bet vyras, vardan vidinės laisvės skaudžiai kenčiantis, per kentėjimą, kančią norintis apvalyti sielą. Jo likimo permainos įgauna visuotinį pobūdį, nes apčiuopiamos visuomenės žaizdos.
Juozas Kundrotas laikosi romano „žaidimo taisyklių“ ir kurdamas gana sudėtingus psichologinius portretus, nevengia retorikos, veiksmas gana dinamiškas, gausu netikėtų elementų ir siužeto posūkių. Pasakojimui būdingas aprašymas (gal per daug mėgaujasi aprašymų detalizacija), svarstymas (istorijos rašymas?), ramus įrodinėjimas, bet autorius nedaro tiesmukiškų išvadų, o leidžia tai padaryti skaitytojui. Net nerašo romano pabaigos – epilogą palieka sukurti skaitytojui. Tai kiek netikėta ir neįprasta.
Nuotraukose: Žurnalistas, Vaižganto literatūrinės premijos laureatas Juozas Kundrotas ir jo romanas „Skardis”; recenzijos autorius LRS ir LŽS narys Laimonas Inis (apačioje)
Vladimiro Beresniovo nuotr.