DELFI.LT į kovą metė svajonių komandą: A.Tapiną, A.Užkalnį ir R.Valatką

Žurnalas ,,Valstybė”

Valstybe_didel_II.jpg



Ledai pajudėjo, ir mūsų kameriniame, tačiau labai galingame interneto pasaulyje užvirė naujos aistros. 

Andrius Tapinas, Andrius Užkalnis ir Rimvydas Valatka – tai trys žiniasklaidos bombonešiai, kuriems imant frontą vienu metu galima nušluoti konkurentus nuo interneto paviršiaus. Iš tiesų lietuviško interneto istorijoje dar niekada nebuvo, kad vienu metu tokio kalibro autoriai pradėtų darbuotis viename iš internetinės žiniasklaidos flagmanų.

 Akivaizdu, kad šis žingsnis dar labiau sustiprino delfi.lt, kaip neabejotino lyderio internetinėje erdvėje, pozicijas augančios konkurencijos akivaizdoje. Nes, kaip jau prognozavome prieš daugybę metų, Lietuvos komercinės televizijos, mūsų žurnalo redakcijos nuomone, tunkančios dėl neskaidrios rinkos, pamačiusios, kad pinigų tėkmės į internetą jau nebesustabdys, pačios plėsis į šią rinką. Visų pirma savo rankose norėdamos išlaikyti beveik 50 proc. siekiančią reklamos rinkos dalį, nes tai leidžia priklausomas išlaikyti ir reklamos agentūras, suinteresuotas glaudžiai bendradarbiauti su stambiausius pinigų srautus galinčiomis įsisavinti ir todėl užsidirbti leidžiančiomis žiniasklaidos struktūromis.

 Tai, kad mūsų prognozės tapo realybe, pademonstravo šiais metais įvykęs galingas TV3 žingsnis į internetinę erdvę. Jau po kelių mėnesių ši bendrovė paskelbė žinią, kad ilgą laiką trečią vietą portalų lyderių sąraše užėmęs lrytas.lt dabar uosto dulkes. Tv3.lt, pasak jų pačių, šių metų kovą ir balandį šį portalą lenkė ir pagal realių vartotojų skaičių, ir pagal auditorijos pasiekiamumą, ir pagal peržiūrų skaičių.

Taigi, ramus interneto portalų gyvenimas baigėsi. Televizijos užsiaugino raumenis ir pajudėjo į internetą. Prie to prisidėjo ir interneto portalų abejingumas reklamos rinkos skaidrumui bei negebėjimas ar baimė pakovoti dėl didesnės reklamos biudžeto dalies internetui (Lietuvoje prieš porą metų reklamos rinkos dalis, tenkanti internetui. buvo apie 12 proc., o Vakarų Europoje – beveik dvigubai daugiau). Vadinasi, visiems teks gana rimtai paplušėti siekiant veikti pelningai.


Šiame kontekste belieka stebėtis ne tiek delfi.lt sėkme, kuri vertintina kaip profesionalaus redakcijos vadovybės darbo rezultatas, kiek tuo, kad susiklosčius tokiai situacijai konkurentai leido sau prabangą netekti autorių, vien savo kūrybine galia gebančių pritraukti skaitytojų dėmesį. Nes juk tik A. Tapinas bent kol kas nebuvo aiškiai užsiangažavęs rašyti kuriam nors portalui. O A. Užkalnis net straipsniais apie mažo miestelio kebabinę sugebėdavo sudrebinti interneto pasaulį, todėl sunku suprasti, kaip lrytas.lt galėjo sau leisti tokį autorių paleisti į laisvę.

Ir kaip 15min.lt galėjo atsisveikinti su vienu labiausiai patyrusių Lietuvos komentuotojų R. Valatka. Kurio nuoseklumas kritikuojant Dalią Grybauskaitę ir konservatorius stebintų labiausiai, jei ne jo talentas kiekvieną kartą šią kritiką pateikti kaip naujieną, keliančią autoriaus simpatikų ir oponentų aistras bei, be jokios abejonės, didinančią portalo lankomumą. Jį didina ir puikūs A. Tapino bei A. Užkalnio tekstai.

 Kompensuoti tokias netektis konkurentams bus labai sunku. Nebent 15min.lt garsiai paskelbtas tikslas – arti tiriamosios žurnalistikos dirvonus – iš tiesų taptų realybe. Nes Lietuvoje gyvename tiriamosios ir analitinės žiniasklaidos skurdo sąlygomis. Deja, norint, kad tokia žurnalistika taptų realiu skaitytojų traukos objektu, būtina, kad ji taikytųsi į iš tiesų pavojingiausias ir įtakingiausias struktūras, keliančias pavojų Lietuvos visuomenei ir valstybei. Tačiau ar šiandien interneto portalai tam pasiruošę, jei net nedrįsta dėl didesnių reklamos pajamų pasikauti su televizijomis, nors jau seniai yra to verti?
Nuotrauka iš žurnalo ,,Valstybė”