Parašiau antraštę ir suabejojau. Ar gali būti prasmingo gyvenimo daug akimirkų, kai jis pats – gyvenimas Žemėje – tik mažytė, mažytė akimirka?
Pasirodo – gali. Tai savo gyvenimu įrodė žurnalistas ir rašytojas, daugybės knygų autorius, sporto meistras, nenuilstantis keliautojas, gamtos mylėtojas jonavietis Ričardas Adamonis, 2014-ųjų sausio 15-ąją palydėtas ANAPILIN…
A.A. kolega Ričardas Adamonis sugebėjo ir tą vienintelį neįkainuojamą Gamtos dovaną – GYVENIMĄ – dar padalinti į daugybę, daugybę dalelių, kiekvienoje palikdamas ryškius, nepakartojamus pėdsakus. Jis liko ne tik artimiausių draugų, bet ir visų tų, su kuriais susitikdavo, bendraudavo, kuriuos visada atidžiai išklausydavo ir, jeigu reikia, mielai padėdavo, prisiminimuose.
Beveik prieš penkiasdešimt metų – 1965 m. – (atrodo, tik vakar!) aš, dar jaunas vaikinukas, net kareiviškos kepurės nuo galvos nenuplėšęs, pirmą kartą pravėriau Jonavos – tik atkurto rajono – laikraščio „Jonavos balsas“ redakcijos duris. Didžiausiame kabinete, skirtame net trims darbuotojams, už tolimiausio kampu pastatyto stalo, pasilenkusį prie balto popieriaus lapo, pirmą kartą pamačiau jį, jau baigiantį rašyti straipsnį eiliniam laikraščio numeriui
Pamatęs mane lėtai praveriant duris, Ričardas pastūmė į šalį tik jam būdingu kaligrafišku šriftu išmargintą popieriaus lapą ir, nuoširdžiai šypsodamasis, paklausė:
– Kodėl taip nedrąsiai? Užeik, užeik! – ir ranka parodė į greta stovintį kitą rašomąjį stalą. – Kiek žinau, jis, būtent, tau ir skirtas.
Ir man dar nespėjus atsisėsti, paklausė:
– Tai kokiomis temomis stebinsi?
– Rašysiu apie viską, – mėginau pasigirti. – Kas reikalinga laikraščiui.
– Ne, ne, ne…– jis papurtė galvą, ir vėl vos pastebima šypsenėlė pasirodė veide. – Reikia rašyti tik apie tai, apie ką geriausiai išmanai. O kadangi būsi jauniausias kolektyvo narys, kodėl tau nešefuoti rajono jaunimo? Bet čia redaktoriaus rūpestis kam šį darbo barą skirti… Tik žinok viena – eidamas į pokalbį su juo, nepasirodyk super universalu. Pasakyk, kad tave labai domina jaunimo gyvenimas. Supras, kad ateidamas pas mus jau turi tikslą. Tai labai svarbu. O dėl sėkmės – nepergyvenk. Sėdėsi greta ir ko nežinosi, klausk. Visuomet mielai patarsiu, padėsiu.
Pradžiugino toks Ričardo geranoriškumas, nes aš dar tik svajojau apie žurnalistiką, o jis jau anksčiau – 1956-1962 metais – dirbo rajono laikraščio „Pergalės vėliava“ korespondentu, o dabarpaskirtas „Jonavos balso“ net žemės ūkio skyriaus vedėju!
Bėgant mėnesiams Ričardas ir toliau maloniai stebino savo tvirta, aiškia pozicija.
Kartą grįžta iš kaimo, atsisėda už rašomojo stalo, bet parkerio neliečia. Ilgai apie kažką mąsto. Pagaliau neiškenčia, prasitaria:
– Šiandien surinkau unikalią medžiagą feljetonui. Visą rajoną sudrebintų.
– Užčiuopei sensaciją?
– Taip. Kai kam tai būtų išskirtinė, galima sakyti net metų sensacija, bet kai kam, turiu omeny tos sensacijos „herojų“, neseniai pradėjusį dirbti vieno ūkio brigadininku, jam ji virstų tragedija. Todėl nerašysiu, nes ir be mano feljetono padėtis bus ištaisyta – žmogus davė žodį. O štai apie partijos rajono komiteto sekretorius, kuriems vieni ūkio vadovai nuolat tempia bidonus medaus, kiti – paskerstas kiaules, rašyčiau su malonumu ir netgi su tęsiniais į kitus numerius. Bet negalima, uždrausta. Pagaliau ir redaktorius nepraleis, nes yra partijos rajono komiteto narys. Tai štai kokia ta mūsų šiuolaikinė žurnalistinė etika!
Ričardas buvo ilgamečiu Jonavos rajono Liepių medžiotojų būrelio vadovu. Kartą pasidomėjo, kaip aš leidžiu laisvadienius ir netikėtai pasiūlė, gal norėčiau tapti medžiotoju.
– Bet kad jie daug žudo ir geria, – leptelėjau.
Ričardas nesutriko.
– Niekas tave neverčia tapti žvėrių skerdiku, nors tokių atvejų, deja, pasitaiko, – pasakė.– Pirmiausia medžiotojas yra gamtos mylėtojas. Ypač gilią žiemą rūpinasi žvėrelių, paukščių globa, jų apsauga nuo brakonierių. O antra – tu net neįsivaizduoji, koks yra malonumas ir dvasinė atgaiva nuo ankstyvo ryto iki sutemų su šautuvu ant peties ir fotoaparatu klaidžioti miško takais ir takeliais, brautis pro brūzgynus, kur kartais tik žvėrys pračeža, paklaidžioti rūkuose skendinčiomis gimtinės pievomis, gojais… Turbūt tik vieninteliam medžiotojui lemta pajusti tokį artumą su gamta ir suprasti, kad ji yra jo tikrieji namai, į kuriuos anksčiau ar vėliau teks sugrįžti… Na, o dėl gėrimo? Tu teisus, kad medžiotojai, ypač iki soties prišaudę žvėrių, dažnai mėgsta irgi iki soties aplaistyti tą taip vadinamą sėkmingą medžioklę. Todėl man reikalinga, kad būrelyje būtų kuo daugiau blaiviai mąstančių, suprantančių, kad šautuvas ir alkoholis – du absoliučiai nesuderinami dalykai.
Prabėgus dar keliems dešimtmečiams ir Ričardui pagaliau apsisprendus būrelio vairą patikėti kitam medžiotojui, kartą pasakė:
– Norėčiau, kad būrelio vadovu būtų Aivaras Jakutis. Žinoma, yra dar keletas kitų sąžiningų medžiotojų, bet Aivaras… Būreliui reikalingas būtent toks kaip jis jaunas, energingas, iniciatyvus, blaiviai ir su perspektyva mąstantis vadovas.
Su jo mintimis sutikau ir aš, o vėliau ir dar keletas kitų medžiotojų.
Neseniai, tik prieš gerą mėnesį, aplankiau Ričardą. Atidaręs daugiabučio laukujas duris jis, kaip man atrodė, sunkokai užkopė į trečią aukštą. Bet nedrįsau klausti priežasties. O jis, tarsi atspėdamas mano mintis, atrodo tik tarp kitko, pasakė:– Aivaras jau keletą metų iš eilės išrenkamas būrelio vadovu ir, drįstu teigti, mūsų viltis pateisino. Todėl… – akimirkai nutilo ir giliai, giliai į plaučius įtraukęs oro, tęsė. – Suprantu, kad jau greitai man teks atsisveikinti su savo numylėtiniu graižtviniu šautuvu… Todėl ir nusprendžiau jį padovanoti šiam vyrui.
– Bet juk jis kainuoja ne vieną tūkstantį litų! – buvau tiesiog apstulbintas tokiu Ričardo sprendimu.
–Argi piniguose esmė, laimė? – nusišypsojęs taip pat, kaip ir prieš penkiasdešimt metų iš manęs išgirdus, kad noriu būti žurnalistu universalu, nuramino. – Svarbiausia, kad neapsirikome, kad jis pateisino mūsų viltis. Tokių žmonių dabar nedaug, todėl juos reikia branginti.
Medžioklė ir žvejyba buvo dvi didžiosios Ričardo aistros. Jis galėjo valandų valandas pasakoti apie sutiktus saulėtekius prie upių ir ežerų, apie bundančią gamtą naujai dienai tarsi naujam gyvenimui, apie netikėtas akistatas su pakrančių gyventojais žvėreliais ir apie sėkmingas nesėkmingas dvikovas su gelmių galiūnais dešimtis kilogramų sveriančiomis žuvimis plėšrūnėmis. Šimtus kartų išnaršęs Lietuvos ežerus ir upes, jis apkeliavo beveik visas Europos šalis domėdamasis žvejybos naujienomis ir išbandydamas meškeriotojo sėkmę vietos tvenkiniuose, beveik kiekvienais metais su grupe ištikimiausių bendraminčių žvejybos azartą stengėsi patirti net Norvegijos, Švedijos ežeruose. Ir visuomet, vienoje rankoje laikydamas meškerę, kitoje būtinai turėdavo fotografavimui paruoštą fotoaparatą. O vakare, kai visi išsitiesdavo miegmaišiuose poilsiui, jis atsiversdavo užrašų knygelę, nes jo straipsnių, reportažų, fotonuotraukų laukdavo visi Lietuvos ( ir ne tik!) laikraščiai bei žurnalai.
Štai tik truputis sausos statistikos: Ričardas dirbo žurnalų „Mūsų gamta“ ir „Medžiotojas ir meškeriotojas“ skyriaus redaktoriumi, žurnalo „Meškeriotojas“ redaktoriumi, žurnalo „Meisteris ir Margarita“ korespondentu, buvo žurnalo „Žūklė“ bendradarbiu. Jau nekalbu apie „Ūkininko patarėją“, rajono laikraštį „Naujienos“, kuriems nuolat ruošdavo ištisus puslapius apie medžioklę ir žvejybą. Ir netik… Visą save atiduodamas tokiam tiesiog beprotiškam gyvenimo tempui ir žurnalisto pašaukimui, jis greitai tapo sporto meistru, Lietuvos sportinės žūklės čempionu, Lietuvos sportinės žūklės federacijos viceprezidentu, Tarptautinės žuvų gaudytojų asociacijos (IGFA) komiteto, net Amerikos nacionalinės geografų draugijos nariu! Bet tai tik viena medalio pusė. Antroji ir svarbiausioji – parašytos dešimtys knygų apie medžioklę ir žūklę. Čia ir vėl negalime apsieiti be mažos sausos statistikos: „Žvejo vadovas“(1982), „Meškeriotojų išmonės“ (1993), enciklopedinio pobūdžio leidinys „Medžiotojo knyga“(1995), „Plėšriųjų žuvų gaudymas“(1996), „Su blizge ir kabliuku“(1996), „Karpių ir karšių žūklė“(2001), „Kur žūklauti?: Lietuvos upės, ežerai, kiti vandens telkiniai“ bendraautorius (2002), „Poledinė žūklė“(2003), „Žūklė plūdine meškere“(2003), „Kur žūklauti? papildytas ir pakartotas leidimas“ (2004),“Patarimai meškeriotojui“ (2004), „Jaunojo žvejo ABC“ (2006). 2009 metais išleistas žurnalo “Žūklė“ net kalendorius, kurio idėja ir tekstai yra irgi Ričardo Adamonio. Jis parašė ir paskelbė žuvų kibimo prognozes…
2009 metais UAB „Neolito“ išleistame biografiniame žinyne „Tūkstantmečio žmonės“ buvo patalpinta ir Ričardo Adamonio biografija. Kaip teigia šios leidyklos direktorius Jonas Vitkauskas, vietą knygoje tarp labiausiai žinomų šalies žmonių lemia tik viso gyvenimo nuopelnai. Todėl teisingai pastebi Lietuvos žurnalistikos veteranas Algis Bumblauskas savo neseniai išleistoje jau trečioje publicistikos knygoje „Žurnalisto bloknotas“, kad „Jeigu žurnalistika pasirinko kurį iš mūsų, tai niekur nuo jos nepabėgsime, laimei ar nelaimei, turėsime tą kryželį, tą antkaklį nešioti visą gyvenimą, kuris kartais priklauso mums, o kartais tik tai mūsų išrinktajai…“.Per prabėgusius kūrybinio darbo dešimtmečius mūsų keliai tai išsiskirdavo, tai vėl subėgdavo. Buvau labai patenkintas, kai vieną gražią 1995 metų dieną jis atvėrė „Varpo“ leidyklos, kurios tuomet buvau vadovu, duris ir pasiūlė, kad išleisčiau ne vienus metus jo rašytą mažąją enciklopediją „Medžiotojo knyga“, o po metų ir kitą solidžią knygą „Plėšriųjų žuvų gaudymas“. Mielai sutikau. Tai buvo vienos nuostabiausių mūsų bendradarbiavimo akimirkų. O praėjusiais metais jis vėl paskambino – paruošęs solidžios apimties knygą apie Jonavą ir jos apylinkes „Mano gimtasis kraštas“. Vėl susitikome. Kadangi „Varpas“, leidęs daugiau kultūrinės paskirties knygų jau buvo užgesęs, jį palydėjau į spaustuvę „Morkūnas ir Ko“ irgi turinčią leidyklą „Naujasis lankas“.
Visą kelią Ričardas pasakojo, kaip sunkiai sekėsi šią knygą rašyti. Buvo ir anksčiau parašytų brošiūrų apie Jonavą, bet su daugeliu netikslumų. Net archeologai kai kuriuose apibudinimuose apie Jonavos apylinkėse esančius pilkapius buvo netikslūs. Todėl jam teko daug dirbti archyvuose ir, tai įrodžius, šiame leidinyje netikslumus ištaisyti. Knygą praturtino įdėtos kokybiškos spalvotos nuotraukos. O tekstinė medžiaga, sakinių stilius, struktūra… Taip rašyti, taip rūpintis šiuo leidiniu galėjo tikrąją to žodžio prasme tik beprotiškai mylintis savo gimtinę, gimtąjį kraštą. Net įvairūs viliojantys pasiūlymai dirbti solidžiuose respublikos leidiniuose, žurnaluose jo nesuviliojo. „Ne, – tuomet aiškiai, konkrečiai atsisakydavo. Ir net pajuokaudavo: „ Iš Jonavos net žingsnio neiškelsiu! Iš mano gimtojo, mylimo miesto mane tik kojomis priekin išnešite…“.
– Aš ir mano pagrindinis knygos rėmėjas Egidijus Sinkevičius nusprendėme visą tiražą padovanoti rajono moksleiviams, – pagaliau neiškentė ir atsivėrė santūrusis Ričardas. – Mes tikime jaunimu, todėl labai norime, kad apie savo gimtąjį kraštą jie skaitytų maksimaliai teisingus tekstus. Tikime, kad, gal būt, jie dar labiau pamils tą mažą žemės lopinėlį Lietuvos centre…
… Tuomet jis net nenujautė, kad ši knyga, taip sunkiai gimstanti, jau paskutinė. „Mano gimtasis kraštas“ jam buvo tarsi gulbės giesmė!
Suteikdamas tokias puikias galimybes augti ir tobulėti, įgyvendinti gražiausius užmojus bei svajones, gyvenimas jam nepagailėjo ir sunkių išbandymų. Prieš du metus Ričardą ypač sukrėtė netikėta sūnaus Valdo tragiška žūtis. Prireikė net medicinos greitosios pagalbos O šiek tiek atsigavęs mėgino guostis, kad dar liko jo vienintelis gyvenimo ramstis duktė Vidita, dabar per dieną net kelis kartus paskambinanti. Džiaugėsi, kad ji yra bendramintė, kaip ir tėvas pamėgo žvejybą, todėl dažnai kartu prie upės ar ežero rytmečius praleidžia.
Bet žaizdos širdyje juk jėgų nesuteikia, gyvenimo neilgina…
Buvau paprašytas parašyti Ričardui Adamoniui nekrologą. Atsisakiau, nes jis mano pasąmonėje asocijuojasi su brangiam žmogui parašytu paskutiniu atsisveikinimo laišku, kuriame tradiciškai išvardijami visi jo atlikti darbai, bet neužfiksuotas jo gyvenimo pulsas, nėra to žmogaus gyvastingumo Todėl rašau tik mažais epizodais apie jo, kaip Žmogaus iš didžiosios raidės tiesiog stulbinantį skrydį per tą gyvenimą, sėkmingai paliekantį ypač gilius pėdsakus.
Bet ir šį pasakojimą nenoriu užbaigti minorine gaida – žurnalistas, daugybės išliekamosios vertės turinčių knygų autorius, sporto meistras, nenuilstantis keliautojas, gamtos mylėtojas Ričardas ADAMONIS iškeliavo Amžinybėn 2014 metų sausio 12 dieną. Jį baigiu dar vienu epizodu – jo paties gyvenimui mestu akibrokštu. Tiesiog iššūkiu.Prieš dvejus metus Ričardas užpildė anketą ir užsiregistravo Netlog svetainėje. (Tai internetinė bendruomenė, vienijanti daugiau nei 99 milijonus jaunų žmonių) ir iki šiol sėkmingai bendravo su senais ir naujais draugais. Jam amžius nebuvo barjeras, problema. Svarbiausia buvo intelektas ir tarpusavio supratimas. Ričardas puikiai suprato, kad jauni žmonės – mūsų didžiausias turtas, mūsų ateitis. Todėl ir daugiausia parašytų knygų skyrė būtent jiems. Jau nekalbu apie visokeriopą paramą, palaikymą, patarimus.
Visiškai neseniai Netlog prisijungus Twoo svetainę, jos puslapyje beveik per visą kompiuterio ekraną didelėmis raudonomis raidėmis (atrodo, tiesiog širdies krauju parašytomis) skaitome: Ričardas ADAMONIS ir smulkesniu juodu „Ričardas Adamonis dar nebaigė rašyti interviu“.Tikėkime šios svetainės teiginiu, kad Ričardas tikrai dar vis rašo. Ir ilgai, ilgai tą interviu apie gyvenimą Žemėje rašys…
Nuotraukose: Žurnalistas Ričardas Adamonis ir jo parašytos knygos…