Prisistatau: esu eilinė, paprasta žurnalistė, kuriai žurnalistika – ne tik malonus darbas, bet ir gyvenimo būdas. Rašyti pradėjau, regis, antroje klasėje. Tuomet dailyraščiu kurpiau laiškus į Lietuvos radiją (vyresnieji kolegos galbūt dar atsimenate laidą vaikučiams „Pasakų senelis”?) ir nesitverdavau džiaugsmu, kai mano laišką tasai „Pasakų senelis” savo laidoje garsiai perskaitydavo, paminėdavo mano vardą, pavardę ir net rajoną, kuriame gyvenau… Po to – „Genys”, „Lietuvos pionierius”, „Moksleivis”, „Jaunimo gretos”, “Komjaunimo tiesa” ir, aišku, rajono, kuriame gyvenau ir mokiausi, laikraštis „Naujas gyvenimas”…
Baigusi žurnalistikos studijas kūrybinę veiklą tęsiau “Kauno tiesoje”, respublikiniuose laikraščiuose ir žurnaluose. Per tuos kelis dešimtmečius gavau nemažai apdovanojimų (nesigiriu – tiesiog konstatuoju faktus, kurie įrodo, jog nelikau nepastebėta), išleidau romaną. Dabar dirbu respublikiniame leidinyje “Lietuvos sveikata”. Taigi jaučiuosi turinti šiokią tokią žurnalistinę patirtį, kartu ir teisę pakritikuoti jaunesniuosius kolegas. Tiksliau – ne pakritikuoti, o pateikti patarimų, ko mažai patyrusiam žurnalistui savo darbe reikėtų vengti.
Rašau aktyviai ir lygiai taip pat aktyviai skaitau, ką rašo kolegos. Su dideliu liūdesiu tenka pripažinti, kad šiandieninė žurnalistika turi nemažai minusų. Vienas iš jų – vadinamosios žurnalistinės „klišės”, smarkiai kenkiančios net geriausiai publikacijai. Štai keli pavyzdžiai.
Niekaip nesuprantu, kaip mano jaunieji kolegos, kuriems, neabejoju, kūrybiškumo netrūksta, nesugeba atsikratyti šabloniškų posakių, išsireiškimų. Argi mūsų kalba tokia skurdi, kad negalime sugalvoti ko nors originalesnio, patrauklesnio akiai ir ausiai, malonesnio skaitytojui? Antai jei jau aprašoma įvykusi tragedija (eismo nelaimė, žmogžudystė, staigi mirtis, kitas panašus įvykis), būtinai pabrėžiama, kad nukentėjęs asmuo niekada nepagalvojo, kad tokia bėda gali ištikti būtent jį.
Ar supratote, ką noriu tuo pasakyti? Taip taip, kad toks parašymas – visiškai bereikšmė žurnalistinė „klišė”. Juk ar jūs patys galite pagalvoti, kad kažkas rytoj, poryt ar užporyt jums ar jūsų artimiesiems gali nutikti, ir tie jūsų „galvojimai” išsipildo? Nesate aiškiaregiai, todėl ir nespėliojate. Tai kodėl apie artėjančią nelaimę turėjo nuspėti jūsų kalbinamas ir aprašomas asmuo?
Lygiai taip pat, mano įsitikinimu, nereikėtų „pūsti burbulo” bandant iš kalbinamo asmens ištraukti patvirtinimą, kad jis apie artėjančią nelaimę, bėdą ir pan. nujautė – sapnavo pranašišką sapną, regėjo lemtingus ženklus ir t.t. Kam pritempinėti? Kas nuo to pasikeičia? Va jei tas žmogus po įtartinų „ženklų” būtų ėmęsis veiksmų ir bėdos išvengęs – taip, sutinku, tą verta ir būtina paskelbti. Tačiau mano minėtu atveju visokios spėlionės, nuojautos, atsitiktinumai ir kitokie panašūs dalykai tik menkina publikacijos vertę.
Kitas mane ir, tikiu, daugelį vyresniosios kartos žurnalistų „užknisantis” šablonas – kai vestuvių dieną ištekančios garsios jaunosios ar garsaus jaunikio žurnalistas teiraujasi, kur šis ar ši praleis medaus mėnesį, kur kopinės medų. Viena vertus, tas medus šiais laikais jau seniai iškopinėtas (o gal tiksliau – sulaižytas), o, antra vertus, toks klausimas jo adresatui gali pasirodyti toks neįdomus ir nuobodus, jog ir atsakymo į jį galite nesulaukti (mūsų „žvaigždės”, pripažinkime, pakankamai jautrios ir įnoringos). Dar vestuvių tema: turbūt nėra garsenybės sutuoktuves aprašančio žurnalisto, kuris nepasiteirautų, kur jaunoji pirko ar pas kokį dizainerį siūdinosi prabangią nuotakos suknelę, o jaunasis – kostiumą. Drįsčiau tvirtinti, kad tokie dalykai svarbu nebent patiems jauniesiems, bet ne skaitytojams.
Seniai pastebėjau dar vieną „pašvinkusį” dalykėlį – jei aprašoma vadinamąjį elitą atstovaujanti pora, pagarba liejasi per kraštus – milijonieriaus verslininko gyvenimo draugė, mylimoji, sužadėtinė ir pan., nors tas turtuolis verslininkas po mėnesio kito savo „mylimą damą“ kumščiais privaišintų ar į dailesnę išmainytų. Tuo tarpu kai nagrinėjamos eilinių žmogelių gyvenimo peripetijos, tenkinamasi sugyventinio (ės), sugulovo (ės), geriausiu atveju – draugužio (ės) ar pažįstamo(os) epitetais. Kas man paaiškins, kuo milijonierius verslininkas, juolab susikrovęs milijonus labai neaiškiais keliais ir būdais, yra pranašesnis už paprastą, bet dorą, darbštų, tvarkingą kaimo inteligentą?
Pamenu, kai dar tik mokiausi rašymo meno, lankiau „Komjaunimo tiesos“ jaunųjų korespondentų universitetą, dėstytoja Angelina Orenderaitytė visiems laikams įkalė į galvą neskirstyti žmonių į gerus ir geresnius, jau tada mus, pienburnius studentus, įtikino, kad cecho šaltkalvis ar rūbininkė yra tokie patys žmonės, kaip ir cecho viršininkas ar įmonės direktorius. Niekuo už pastaruosius ne blogesni (o šiais laikais galbūt dar ir geresni). O kas dedasi dabar?
Dar vienas žurnalistinės „klišės” pavyzdys. Jei jau kalbinamas ir aprašomas 100 metų sulaukęs senolis, kažkodėl būtinai pasiteiraujama, koks jo regėjimas, ir būtinai pasidžiaugiama, kad jis ar ji mato puikiai – be akinių siūlą į adatą iki šiol sugeba įverti! Nors kaip ten iš tiesų yra, vienas Dievas težino. Neretai priduriama ir tai, kad šimtametis turįs išskirtinę atmintį – puikiai pamena, ką veikė vaikystėje ar ankstyvojoje jaunystėje. Nejau, mieli kolegos žurnalistai, nesate girdėję ar skaitę medicininėje literatūroje, kad į senatvę keičiasi žmogaus psichinė raida – senolis gali gerai „atgaminti“ vaikystėje patirtus išgyvenimus ar matytus vaizdus, o neprisiminti, ką ryte valgė, koks sūnaus vardas ar kas vakar buvo svečiuose. Netikite? Paklauskite to paties pirmo sutikto senolio, o dar geriau – gydytojų neurologų.
Galbūt ne vienas jaunas žurnalistas man paprieštaraus, kad ir pati savo straipsniuose nesu išvengusi „šablonų“. Nesiginčiju – taip tikrai buvę. Tačiau… ne dėl mano kaltės. Už tokį „originalumą“, o tiksliau – mano straipsnių išdarkymą, atsakomybę turėtų prisimti mano buvusi viršininkė (pavardės dėl šventos ramybės neminėsiu). Nežinau, kuo jai taip patinka man seniai įgrisęs išsireiškimas „žodžių nevyniojo į vatą“ (šio sakinio savo straipsniuose niekada nesu parašiusi), tačiau turiu gėdingai pripažinti, kad mano vardu ir pavarde pasirašytų straipsnių, kuriuose „prikakota“ (atsiprašau) tokių „šablonų“, yra ne vienas. Bet argi su viršininku pasiginčysi?
Įtariu, kad žurnalistai, kuriems ši mano švelni kritika skirta, gali supykti, įsižeisti. Ir kirsti atgal – o ką, ponia visažine, siūlai? Galėčiau pasiūlyti, ir labai daug, bet juk ir jūs patys turite kūrybingas galvas! Pasukite jas, pasėdėkite prie straipsnio bent kiek ilgėliau, nekepkite tekstų kaip pusžalių blynų, ir patys, taisydami korektūros klaidas, nejučia pasidžiaugsite, kaip gražiai, vaizdingai, originaliai parašėte.
Linkiu sėkmės.
Nuotraukoje: Publikacijos autorė, savaitraščio „Lietuvos sveikata” žurnalistė, LŽS Kauno apskrities skyriaus narė Virginija Grigaliūnienė
www.kaunozurnalistai.lt prierašas:Esame maloniai nustebinti gavę šį kolegės žurnalistės, LŽS narės Virginijos Grigaliūnienės laišką, kuriame ji palietė „šablonų ir klišių” problemą. Ačiū jai už tokį savanoriškumą ir parodytą gražią iniciatyvą.
Mūsų žiniasklaidoje yra labai daug spręstinių kūrybinių klausimų. Deja, kritikuodami mūsų šalies politinį, ekonominį ar socialinį gyvenimą, patys nepastebime spaudos, radijo ir televizijos žurnalistikos skaudulių. Matome. Girdime. Skaitome. Ir tylime…
Gal kaunietės žurnalistės Virginijos Grigaliūnienės (tikime, kad ji atsiųs dar ne vieną savo pastebėjimą apie mūsų kūrybos „šešėlius”) pavyzdys privers ir kitus plunksnos brolius ir seses viešai prabilti apie žiniasklaidos trūkumus. LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos nariai, tikime, irgi neliks nuošalyje ir drąsiai rašys apie tai, kas juos jaudina ir neramina.
Kviečiame visus Lietuvos žurnalistus, taip pat ir jų kūrybos vertintojus – skaitytojus, klausytojus, žiūrovus – siųsti mums savo pastebėjimus apie spaudos, radijo ir televizijos žurnalistikos tūkumus. Laukiame!..
El. laiškus rašyti adresu:
LŽS nario Vladimiro Beresniovo (Vlaberio) piešinys „Žurnalisto varpas”