Nuo seniausių laikų medžioklė buvo garbingas vyrų užsiėmimas, papildomas pragyvenimo šaltinis. Nuo medžiotojų priklauso ir laukinės gyvūnijos atskirų rūšių išlikimas. Tačiau šiandien žaliųjų samprotavimai apie laukinės gyvūnijos savireguliaciją formuoja neigiamą visuomenės nuomonę apie medžioklę. Nepaisant to, kad apie ją galima rasti daugybę įvairiausių kūrinių, tačiau medžioklės esmės supratimas visuomenėje dar labai miglotas. Ir tikriausiai todėl, kad iki šiol apie medžioklę Lietuvoje nebuvo vaizdinės informacijos.
Dabar šią spragą užpildė meninės dokumentikos kino filmas „Po Žvėrūnos žvaigžde“. Apie šio filmo kūrimo subtilybes su jo autoriumi – kauniečiu režisieriumi ir operatoriumi Arvydu BARYSU kalbėjosi laikraščio ,,Ūkininko patarėjas” korespondentas, LŽS narys Polikarpas RAGOŽIS.
– Kaip atsirado idėja sukurti filmą apie medžioklę, kuri pas mus vertinama nevienareikšmiai?
– Idėja sukurti filmą apie medžioklę gimė atsitiktinai Vilniuje, draugų rate. Su Algimantu Kunigėliu, muziku, miškininku bei medžiotoju pasikalbėjome, kad toks filmas šiandien yra labai reikalingas. A. Kunigėlis – patyręs medžiotojas, prisilaikantis ir gerbiantis senąsias medžioklės tradicijas. Jis sukūrė tauro ragų orkestrėlį ir jame groja įvairiuose medžiotojų renginiuose. Visuomenė dar labai mažai žino apie šį seną lietuvių užsiėmimą – medžioklę. Vyrauja neatitinkantis tikrovės požiūris į medžiotojus. Todėl šio dokumentinio meninio filmo tikslas – suartinti medžiotojus su visuomene.
– Kodėl filmas pavadintas senovės lietuvių deivės Žvėrūnos vardu?
– Vienas mano draugas pasakojo, kad jo tėviškėje, Kražiuose, yra kalva, vadinama Medžiokalniu. Tarp vietinių gyventojų ir dabar populiarus padavimas, kad ant to kalno gilioje senovėje gyveno deivė Žvėrūna (dar vadinama Medeine), globojusi žvėrių jauniklius, draudusi medžioti šventose giriose. Jai kasmet buvo aukojamas pirmasis medžioklės grobis.
Pagal A. J. Greimo tyrinėjimus, Žvėrūna-Medeina esanti netekėjusi, graži medžiotoja, mergina arba „vilkmergė“, lydima vilkų. Ji nesauganti medžiotojų, bet greičiau trukdanti jiems žudyti. Sakoma, kad vakarinei Žvėrūnos žvaigždei šviečiant žvėrys eidavo ir tebeeina į medžioklę. Šio padavimo sužavėti ir pavadinome šį pirmąjį filmą apie medžioklę Žvėrūnos vardu. Tačiau tai filmas ne siaurąja prasme apie medžiotojus, bet apskritai apie medžioklę, jos kultūrą, senovę ir dabartį, žmogaus ir gamtos vienovę, laukinės gyvūnijos saugą.
– Kokį laikotarpį apima jūsų filmo kino kadrai?
– Medžioklė – tai nėra dabarties atradimas. Ji žinoma jau nuo akmens amžiaus. Todėl filme rodoma medžioklės kultūra per istorinių epochų slinktį, pradedant nuo akmens amžiaus ir baigiant medžiokle dabar. Tokią mūsų idėją parėmė pranciškonų vienuolis kunigas Astijus Kungys, kuris ir pasakoja apie medžiokles įvairiais laikotarpiais.
Archeologė Rimantė Rimantienė supažindina žiūrovus su mūsų krašte rastais archeologiniais radiniais, susijusiais su medžiokle.
– Kaip pateikiate žiūrovui viduramžių medžioklės tradicijas?
– Filme nėra senovės masinių medžioklės scenų, pagrindinis dėmesys skiriamas tuometei medžiokle užsiimančių žmonių buičiai. Tik medžiojimas lanku labiau primena viduramžius. Archeologė R. Rimantienė labai įdomiai pasakoja apie karalių ir kunigaikščių, kurie visi buvo medžiotojai, sukurtos ir valdytos Lietuvos valstybės medžioklės kultūros epochą.
– Ar filme atsispindi mūsų šalies žymiausi medžioklės žinovai, pavyzdžiui, prof. Tadas Ivanauskas ir kiti?
– Filme nemažai kalbėtojų mini T. Ivanausko taisyklingos medžioklės reikalavimus, apie medžiotojų ir gamtos santykį, būtinybę saugoti miškų ir laukų gyvūniją. Ir apskritai apie medžioklę filme pasakoja medžioklės specialistai, turintys didelę patirtį medžiotojai, trofėjų ekspertai. Na, o šiaip apie prof. T. Ivanauską reikėtų sukurti atskirą filmą, nes apie šį iškilųjį gamtininką ir medžiotoją yra labai daug atsiminimų ir akivaizdžių darbų – įkurtas Kauno zoologijos muziejus, zoologijos sodas, Žuvinto rezervatas.
– Kokios Jūsų filme rodomos šiuolaikinės Lietuvos medžiotojų tradicijos?
– Apie šiuolaikines medžiotojų tradicijas mus konsultavo Kazys Pėtelis. Ir jas mes stengėmės parodyti pačiose medžioklėse. Filme apstu šernų, kiškių medžioklės vaizdų. Kiekvienoje medžioklėje vis kitokios žvėrių ar sumedžiotų paukščių pagerbimo apeigos. Tačiau visų bendras bruožas – miško aikštelėje gražiai suguldyti sumedžioti žvėreliai ar paukščiai, apjuosti eglišakėmis.
Įdomūs ančių medžioklės kadrai. Juose matyti medžioklinių šunų pagalba šauliams, kai jie atneša pašautą antį iš vandens telkinio. Filme nemažai vietos skiriama medžiotojų susiėjimams, šventiniams renginiams. Didžiausia kasmetė medžiotojų šventė – medžiotojų globėjo šv. Huberto diena. Legendas apie šį medžiotojų globėją pasakoja kunigas A. Kungys. Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčioje šv. Huberto paminėjimo dieną kunigas Saulius Filipavičius aukojo šv. Mišias, dalyvaujant medžiotojams, tuo tarsi nutiesdamas tiltą tarp viduramžių ir mūsų laikų.
– Kokiam žiūrovui skiriate šį filmą?
– Mes norėjome susukti edukacinį, pažintinį, skirtą ne tik plačiajai visuomenei, bet ir mokykloms filmą, nes jame yra daug estetikos, daug meno. Filmo kadruose užfiksuota visa medžiojamoji miškų ir laukų fauna. Daugelyje epizodų prabėga šernų kaimenės, kitur – grakštuolių stirnų būrelis, išdidūs briedžiai, elniai. Nors rodomi medžiotojų laimikiai, tačiau kraujo tuose kadruose ir apskritai visame filme nematyti. Be medžioklės dalykų, filme yra ir praktinių patarimų. Pavyzdžiui, kaip išdirbti odą arba įžiebti ugnį neturint degtukų ir pan. Mes stengiamės parodyti taip, kad žiūrovai pajaustų, kuo anuomet žmonės gyveno ir kaip medžiojo.
– Kaip atspindėtas medžiotojų požiūris į medžiojamąją fauną, jos globą ir išsaugojimą?
– Man teko susidurti su tokiais medžiotojais, kurie į medžioklės kultūrą žiūri su didele pagarba ir atsakomybe, nes jiems labai svarbi žvėrių populiacija. Su kino kamera ant peties lydėjau medžiotojus, brendančius per sniegą vos praeinamais tarp medžių ir krūmų takais, nešinus šienu prie žvėrelių šėryklų. Kuriant šį filmą man neteko sutikti brakonierių, nemačiau nė paspęstų kilpų. Todėl tokių kadrų ir nėra filme.
Mano nuomone, šis filmas praturtins žiniomis apie medžioklę visus gamtos gerbėjus, kurie neabejingi krašto tradicijoms, gyvosios faunos populiacijų reguliavimo problemoms, norinčius ne tik išgirsti, perskaityti ar padiskutuoti apie tai, ką miškuose veikia medžiotojai, bet išvysti, kaip medžiotojų bendruomenė atrodo iš arti.
– Kas Jums padėjo kuriant filmą?
– Kuriant filmą prisidėjo Algimantas Kamičaitis, parašęs tekstą, prodiuseris Algimantas Kunigėlis, parėmė Ąžuolas Kaminskas, Vygantas Vaišnoras ir visi Lietuvos medžiotojai. Filmą papuošė Vilniaus pučiamųjų medžioklinių ragų klubo „Tauro ragai“ atliekami kūriniai, medžioklės žinovų išsakyti patarimai ir įžvalgos apie medžioklės būtį ir buitį Lietuvoje.
– Ar jis jau buvo kur nors rodytas?– Taip. Pristatėme jį Vilniuje, „Forum cinema“ teatre. Paskui rodėme jį visuose medžiotojų klubuose, kurių medžioklės plotuose filmavome. Ir dabar jis rodomas kituose klubuose, kaimo turizmo sodybose. Vasario 16-ają – Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dieną – šį filmą rodysime Vokietijoje, Miuncheno lietuvių bendruomenėje. Beje, ten rodysime ne tik filmą apie medžioklę, bet ir kitus apie istoriją, archeologiją, Lietuvos paveldą. Tai filmų retrospektyva. Po to šiuos filmus pamatys Amerikos lietuviai Čikagoje, Niujorke, Santa Monikoje, Los Andžele. Esu numatęs šį filmą įgarsinti vokiečių ir anglų kalbomis. Yra du filmo apie medžioklę variantai: vienas – 1 val., kitas – 33 min. trukmės. Pastarąjį galima rasti filmo kūrėjų internetiniame tinklalapyje.
Nuotraukose: Kaunietis režisierius ir operatorius Arvydas Barysas ir jo filmo disko viršelis.
Nuotr. iš asmeninio Arvydo Baryso albumo