Per patį pavasarinį žiedų pliūpsnį mūsų soduose ir pievose, – birželio 1-ąją – kaunietė žurnalistė Virginija Bieliauskaitė švenčia savo gimtadienį. Šiemetinis – jubiliejaus ženklu pažymėtas. Lyg gili verdenė 70-mečiu pažymėta nueito kelio atkarpa „pamalonino“ ne vieną mūsų bičiulį. Neaplenkė ši data ir Virginijos.
Su Virginija susipažinau dirbdama kauniečio Antano Marčiulionio įkurtame ir jo vadovaujamame laikraštyje „Vakarinis Kaunas“, vėliau peraugęs į apskrities laikraštį „Kauno kraštas“.
Virginija atnešdavo vieną, dvi publikacijas beveik kas savaitę. Svarbiausia, kad jų nereikėjo nei taisyti, nei redaguoti, iš karto, kaip mes sakome – į numerį!
Dar gyvavo Kauno radijo gamykla, kur Virginija Bieliauskaitė leido įmonės savaitraštį „Banga“, tad iš šios įmonės galėjo pasirinkti įdomių temų ir pasiūlyti kitiems laikraščiams. Virginijos straipsniai, interviu, analitinės publikacijos lipte lipo ir tiko bet kuriam puslapiui. Laukdavome mes tų straipsnių. Bet… Jau artėjo didysis cunamis ir įmonė visam laikui uždarė vartus darbininkams, tarnautojams, tad ir įmonės spauda buvo nereikalinga.
Gimusi Kauno priemiestyje, Aleksote, Virginija pirmuosius žurnalistikos žingsnius žengė Vilniuje. Sostinėje ilgą laiko tarpsnį praleido Lietuvos radijuje. Čia atrado širdžiai mielas erdves, gerus žmones, kurie padėjo įsitvirtinti į gausų, įvairialypį kolektyvą. Išvaikščiojusi bemaž visus Lietuvos kampelius, Virginija gerai pažino nedidelių miestelių ir kaimo žmonių gyvenimą, mokėjo juos prakalbinti ir sužinoti daug įdomaus ir nepakartojamo. Tuos lobius ji perteikdavo visai Lietuvai, papasakodama, anot kolegos Beno Rupeikos, „kaip žmonės gyvena“.
Pašlijus mamos sveikatai, Virginija Bieliauskaitė grįžo į Kauną. Čia, kiek padirbėjusi Kauno radijo gamyklos redakcijoje, turėjo garbės „uždaryti“ vieną seniausių pramonės įmonių laikraštį „Banga“. „Kauno kraštas“ buvo laikina salelė, kur Virginija įsitvirtino, netekusi pastovaus darbo Radijo gamykloje. Ji mokėjo visus darbus – rašė puikius reportažus, analitinius straipsnius, kalbino žmones ir kūrė apie juos gražiausius pasakojimus. Galėjo sumaketuoti (popieriniame makete) laikraščio puslapius, galėjo nuvykti, jei to reikėjo, ir į pasaulio kraštą, ir parvežti svarbią naujieną.
Tais perversmų ir persitvarkymo laikais, vienu metu Virginija kepė tortus. Ir ne šiaip gėlytėmis iškaišytas „bandas“, o tikrą kulinarijos stebuklą –„Napoleoną“. Tą kulinarijos šedevrą ji pasiūlė vienai kavinaitei, kur šis produktas kavinės lankytojų tarpe turėjo didelę paklausą. Bet šis „verslas“ turėjo kada nors baigtis, nes pareikalavo daug jėgų, įkainiai buvo menki, o darbo – daug. „Geriau jau parašyti straipsnį, užuot prie įkaitusios orkaitės prakaitą braukti,“ – juokavo Virginija. Šį pavyzdį pateikiau todėl, kad įrodyčiau, jog esant bet kokioms aplinkybėms, išmintingas, darbštus žmogus visada ras išeitį.
Atėjus metui, kai vieni laikraščiai pasitraukė, užleisdami vietą kitiems, mano kolegė ir draugė plūduriavo tame spaudos vandenyne, darbavosi įvairiose redakcijose, ir beveik buvo įsitikinusi, kad vieną dieną nuskęs. Bet į krantą išplaukė ir žurnalistikos neatsisakė. Kas paprašo, kas prisimena jos plunksnos imlumą, parašo, pasidalija su skaitytojais patirtais įspūdžiais, maloniomis pažintimis. „Bendrauti su žmonėmis, man didžiausias malonumas, – sako V. Bieliauskaitė.– Jei „iškapstau“ įdomų pašnekovą, būnu kelias savaites pakylėta.“
Virginija, visada žvalios nuotaikos, niekada negirdėjau ją dėl ko nors niurzgiančią ar nepatenkintą, svaidančią “žaibus“, ar ką nors apkalbančią. Ir niekam nieko nepavydi. Tokia ji, mano draugė Virginija.
Su gimtadieniu, Virgute!
Tavo bičiulė – Aušra ŠUOPYTĖ
Nuotraukose: Žurnalistė Virginija Bieliauskaitė (viršuje); Lietuvos žurnalistų sąjungos narės Genovaitė Slaninienė, Viktorija Bieliauskaitė, Aušra Šuopytė, Nijolė Andriuškevičienė (iš kairės, apačioje)
Ričardo Šaknio nuotr.