Apsilankymas Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijoje nebuvo nei iš anksto planuotas, nei kaip nors sutartas. Visgi tam tikra priešistorė, nulėmusi mano norą ir sudariusi tam tikras galimybes ten patekti, jau buvo.
Pasisvečiuoti Italijoje buvau pakviesta lietuvaitės Aušros ir italo Giuseppe šeimos. Tą dieną Aušra važiavo į darbą iš Romos priemiesčio ir pasakė, kad mane išleis pasižvalgyti, kai sustos prie Vatikano radijo. Staiga prisiminiau, kad prieš gerus metus Kaune susipažinau su Saulium Kubilium, kuris kaip tik yra Vatikano radijo lietuviškų laidų redaktorius.
Saulius buvo atvykęs į Kauną dalyvauti ir jam, ir Lietuvai labai svarbiame renginyje: buvo pagerbtas iškilaus Lietuvos politiko, teisininko, pasišventusio Lietuvos kultūrai žmogaus Stasio Šilingo atminimas, Daugirdo gatvėje atidengta atminimo lenta, surengtas minėjimas. Saulius Kubilius čia atvyko ne vien kaip Vatikano radijo žurnalistas, bet ir kaip Stasio Šilingo anūkas.
Renginio laisvų pokalbių metu teko pasidžiaugti, kad Romoje p. Saulius bendrauja ir su Aušra, kuri yra aktyvi Italijos lietuvių bendruomenės narė, kurį laiką darbavosi ir bendruomenės valdyboje. Visa tai prisiminusi, paprašiau, kad Aušra dar bevažiuojant link Vatikano radijo paskambintų Sauliui Kubiliui ir paprašytų skirti man truputį laiko.
Buvau labai laiminga, kai išgirdau teigiamą atsakymą ir jau lipdama iš automobilio pastebėjau prie įėjimo laukiantį Saulių Kubilių. Turiu pasakyti, kad vien pagalvojus kaip p. Sauliui buvo lemta atsidurti Vatikano radijuje, apima pagarbus nuolankumas Apvaizdos galybei. Juk šis savo saulėtą vardą atitinkantis šviesaus veido žmogus buvo tarsi šiai misijai išsaugotas, daug dėl Tėvynės kentėjusios giminės palikuonis. Jo garsusis senelis Stasys Šilingas kartu su žmona ir viena iš devynių dukterų buvo ištremtas į Sibirą, o kitos dukros karo pabaigoje emigravo – kas į JAV, kas į Australiją.
Saulius Kubilius gimė 1960 m. Pietų Australijos sostinėje Adelaidėje. Gimė šeimoj, kurioje lietuvių kalba buvo šventas dalykas. Todėl nuo pat mažumės lankė lituanistines mokyklas, deklamavo, vaidino įvairiose minėjimų ir koncertų programose. Ir ūgtelėjęs su visa šeima buvo įsijungęs į vietos lietuvių religinį, kultūrinį bei socialinį gyvenimą. 1978 m. išvyko studijoms į Italiją …
Buvau labai laiminga, kai pono Sauliaus lydima pasivaikščiojau po įvairias Vatikano radijo studijas, aplankėme ir Vatikano radijo pastate esančią koplyčią. Po to susėdome trumpam pokalbiui Lietuviškų laidų redakcijoje. Reikia pasakyti, kad jaučiausi labai pakiliai. Juk pirmą kartą gyvenime patekau į tą istorinę vietą, iš kurios uždraustų laidų Lietuvoje slapta klausėsi mano tėvelis ir jo brolis.
Prisimenu keistą vaikišką patirtį, kai niekaip nesuvokdavau kas vyksta – kodėl mano tėtė ir dėdė sėda prie radijo aparato ir apsidengia galvas bei radiją didele antklode. Jie bijojo, kad kas stovintis pasiklausyti po langais neišgirstų ir neįskųstų, nes mano seneliai tuo metu irgi buvo Sibire. … Bet reikia tramdyt atsiminimus, juk ir istorinei radijo stočiai pasikeitusiame pasaulyje tenka nauji uždaviniai. Seku Sauliaus pasakojimą …
Lietuviškų laidų redakcijai skirti du kambariai, šiuo metu dirba trys žmonės – dr. Jonas Malinauskas, Romanas Kazakevičius, Saulius Augustinas Kubilius. Lietuviškos Vatikano radijo laidos retransliuojamos tik Lietuvoje. Iš ryto 6.03 val. jos girdimos per Lietuvos radijo antrąją programą „Klasika“ ir tris kartus per Marijos radiją – kiekvieną vakarą 21.15 val. Lietuvos laiku ir po du kartus rytais: nuo pirmadienio iki penktadienio 5.25 ir 7.40, šeštadieniais ir sekmadieniais – 5.25 ir 7.00. Vatikano radijo portale skelbiami paskutinės savaitės laidų įrašai, visi radijo laidose perduotų žinių tekstai, bendradarbių atsiųstų pranešimų įrašai, liturginiai komentarai. Interneto portalo adresas www.radiovaticana.va.
Šiuo metu, kai jau įdiegtos visos skaitmeninės technologijos, redaktorius pats laidą ir montuoja, pats ir muzikinius intarpus ar muzikinį foną parenka, pats ir garso operatorius. Tad nors šiuo metu Lietuviškų radijo laidų studijoje tiesioginės laidos nerengiamos, bet žurnalistui priskiriama daug ankstesniu metu nebūdingų procedūrų, tad darbo pakanka.
Kadangi į Vatikano radiją laimingai pateko ir viena su manim kartu atvykusi lietuvaitė moksleivė, tai kalba pakrypo apie tai, — kokia forma ir kaip derėtų jaunimui pasakoti apie mūsų tautos istorinius, politinius, kultūros įvykius. Papasakojau p. Sauliui, kad meno žmonės Lietuvoje tuo irgi susirūpinę, Meno kūrėjų asociacija inicijavo projektą „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms” ( AKIM ). Šiame projekte dalyvaujantys įvairių sričių menininkai vyko į Lietuvos mokyklas, vedė ten kūrybines pamokas ir kūrybines dirbtuves.
Teko tame projekte ir man dalyvauti. Įspūdis didelis. Atsirado abipusio supratimo jausmas — menininkai neslėpė susižavėjimo didele mokyklų pažanga, o mokyklos buvo patenkintos įvairiais susitikimais su įdomiais, išsilavinusiais žmonėmis. Daugelį jautrių Lietuvos istorijos įvykių mokiniams rūpinasi perteikti ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, leisdami knygas, organizuodami mokinių rašinių konkursus.
Pasikalbėjom ir apie „Į laisvę” fondą lietuviškai kultūrai ugdyti, kurio veikloje ir studijų savaitėse ir man teko dalyvauti apie dešimtį metų, susitikti su daugeliu išeivijos lietuvių. Pokalbio pabaigoje ponas Saulius palinkėjo mūsų jaunajai pokalbio dalyvei sėkmingai grįžti į Lietuvą ir lavintis, mielai su moksleive Gabija ir nusifotografavo.
Grįžusi į namus pagalvojau, — kai kitą kartą nuvyksiu susitikti su Lietuvos mokiniais, tai būtinai plačiau papasakosiu jiems apie Vatikano radijo Lietuviškų laidų redakcijos istoriją, darbus, redakcijoje dirbančių žmonių įdomius ir sudėtingus likimus.
Nuotraukose: Akimirkos, užfiksuotos Vatikane
Perpetua Dumšienės nuotr.