UAB ,,Ūkininko patarėjas” laikraščių ir žurnalų redakcijos tęsia gražias kalendorių ,,Mano metai” leidimo tradicijas. Ateinančių metų kalendorius, kaip teigia jo sudarytojai, tarsi stalo knyga keliaujanti metų ratu, nes temos sugrupuotos pagal mėnesius.
Kiekvieną metų atkarpą palydi aktorės ir rašytojos Doloresos Kazragytės papasakotos istorijos. Ir daugybė surinktų praktinių patarimų, nes kalendoriaus leidėjai ragina visas skaitytojas tapti savo gyvenimo šeimininke!
Pateikiame savaitinio žurnalo ,,Šeimininkė” redaktorės, Lietuvos žurnalistų sąjungos narės Dalios JUŠKIENĖS vedamąjį ,,Geriausias kalendorius – mūsų mylimieji”, išspausdintą ”Mano metai 2014″ puslapyje…
„Vaikų lūpomis sakoma tiesa”, – už šią prancūzų dramaturgo Žano Polio Sartro išmintį kiekvienas ne kartą balsavome bendraudami su vaikais, argi ne? Beatričė, draugų dukra, augdama taip pat stebino savo išmintimi ir… mokė senti.
„Seni žmonės yra pikti“, – neleisdama abejoti tarė būdama penkerių ir bakstelėjo į ką tik iš fotoateljė (tik nesakykite, kad jau pamiršote, kaip gimdavo nuotraukos iki skaitmeninės eros) atsiimtų fotografijų šūsnį. Viršuje gulėjo jos močiutės nuotrauka – akimirka, pagauta jai piktai dėbsant į kažką užstalėje: lūpos surakintos, antakiai sumesti, akys susitraukusios… Draugė tos nuotraukos nė nesinešė namo: vos Beatričė nustraksėjo, suplėšė į skutelius ir išmetė į gatvės šiukšliadėžę: „Tokios mamos niekada nenorėsiu prisiminti.“ Išsaugojo kitą, kurioje jos mama kvatojasi taip nuoširdžiai, tarsi du dešimtmečius nusimetusi.
Jau būdama paauglė Beatričė vėl mokė: „Seni žmonės kalba tik apie save.“ „Bet juk įdomu išgirsti jų prisiminimus”, – bandau oponuoti, kai po jos mamos gimtadienio, jau išsiskirsčius giminėms, plauname indus. „Tuos dėdės Jono prisiminimus girdime kiekvieną kartą, kai tik susirenkame, jau visi atmintinai mokame, jis niekam nieko neleidžia papasakoti – tik apie save”, – nesileidžia išjudinama iš savo pozicijos. „Kodėl teta Genutė visada paklausia, kaip sekasi, ir dar kaip juokiasi, kai pasakoju apie mokyklą. Gal kad ji nesena…”-veikiau pati sau svarsto, nei su manimi kalba. „Bet juk ji vyresnė už dėdę Joną”, – džiūgauju nutvėrusi geležinį argumentą. „Nesąmonė! – baigia diskusijas. -Su ja įdomu kalbėtis.”
Štai taip. Kai su mumis geriau nebūti, nei būti, kai kalbame, o ne klausomės, kai žinome, o ne aiškinamės, kai teisiame, o ne suprantame, – tampame seni. Ir visai nesvarbu, kiek mums metų. Jaunimui juk ir keturiasdešimt – beviltiška senatvė, ar ne taip visi, būdami aštuoniolikos, galvojome? Tik su metais vis labiau ilginame tą amžiaus cenzą. Ir laiką matuojame jau ne valandomis, dienomis, savaitėmis, mėnesiais, o jubiliejais, vis tikėdami: dar ne už to senatvė…
Kalendoriai niekuo dėti. Jei tose nuožmiose lenktynėse su laiku atsilieka širdis, nuosprendis negailestingas: senatvė gali ateiti ir trisdešimties, o nepaliesti ir septyniasdešimties. Man nieko nėra gražiau už gražų seną žmogų. Mėgstu kartoti: bepigu būti gražiam, kai esi jaunas: akys – degančios, veidas -spindintis, kūnas – stamantrus. O štai išlikti jaunatviškam su metų našta-jau menas. Viso gyvenimo veidrodis. Ir nemeluoti sau žvelgiant į jį padeda patys artimiausieji. Tie, su kuriais perėjome ugnį ir vandenį, su kuriais suvalgėme pūdą druskos. Jei išliekame jauni ir gražūs jiems – metai nebaisūs!
Prancūzų teologas, poetas ir rašytojas Fransua Fenelonas yra pasakęs: „Kiekvienas žmogus turi tris jaunystes: kūno, širdies ir proto. Nelaimei, jos niekada nesutampa.” Laimei: kai iš mūsų atimama kūno jaunystė, lieka dar dvi. Nepamirškime to nei šiais, nei visais ateisiančiais metais. Mes budėsime.
Nuotraukose: Kalendoriaus ,,Mano metai 2014″ viršelis ir vedamojo autorė, ,,Šeimininkės” redaktorė, LŽS narė Dalia Juškienė
Nuotr. iš asmeninio albumo