Nuotraukoje: (iš kairės) poetas Gintas Dabrišius, fotomenininkas Albertas Švenčionis, eigulys Petras Dabrišius
Vasario 16-ąją, pirmadienį, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga, 13 val.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje (Didžioji Vandens g. 2) įvyks fotografijų parodos ,,Būtsargiai – Lietuvos piliakalniai” atidarymas ir pamąstymai apie lietuvių tautos ir valstybės gyvybingumą.
Fotografijų autorius kaunietis Albertas Švenčionis – Lietuvos fotomenininkų ir žurnalistų sąjungų narys, meno kūrėjas, AFIAP narys, daugelio parodų dalyvis ir rengėjas.
Poetinių tekstų autorius – Gintas Dabrišius , Lietuvos rašytojų sąjungos narys, 2006 metų „Poezijos pavasario“ laureatas, išleidęs septynias eilėraščių knygas.
Nuotraukoje: Pilionos piliakalnis
Parodoje taip pat dalyvaus Žemaitijos medinčius (medinčius žemaičių tarme – miško sargas, eigulys) – Petras Dabrišius. P.Dabrišius – Žvėrinčiaus įkūrėjas ir puoselėtojas, Viktoro Bergo ordino kavalierius už žvėrių globą, knygos „Vilko kailyje” autorius. Dainuojantis ir šokantis apie šventus akmenis, kuriuos, beje, pats ir pašventino.
Nuotraukoje: Apolės piliakalnis
Ekspozicijos atidarymo metu savo mintimis pasidalins archeologai doc. dr. Gintautas Zabiela ir doc. dr. Jonas Genys
Parodoje Klaipėdoje bus eksponuojama virš 50 didžiulio formato foto Alberto Švenčionio padarytų nuotraukų, kuriose – nuostabi Lietuvos gamta ir jų fone iki šių dienų išlikę piliakalniai.
BŪTSARGIAI – senas lietuviškas žodis, kurio reikšmė: karas, badas ar šiltinė – niekad neišeik – nepalik namų. It rupūžė įsirausk po pamatų akmeniu – sausrą žemėje ir danguje, sausrą žmonių širdyse iškentėk, pabūk ten palindęs. Maitinkis akmeniu ir akmenį namų maitink.
Nuotraukoje: Žemaičių kalvarijos piliakalnis
Baltų šventyklos buvo kalva, medis, ugnis. Todėl jos neišliko. Bet išliko piliakalniai. Šalia piliakalnio yra daugiau aukštų šlaitų, bet piliakalnis vienintelis, nes jis būtinai turėjo būti padarytas, supiltas.Supilti piliakalnį – ne vienos kartos darbai. Tam turi būti pretekstas. Piliakalniai žymėdavo teritoriją, nurodydavo jos centrą. Jie išsibarstę maždaug kas penki kilometrai, nuo vieno piliakalnio matyti kitas.
Ypač uždegus ugnį.
Nuotraukose: Kryžiaus kalnas žiemą ir pavasarį (apačioje)
